A. Piontkovskio teigimu, ministro V. Makejaus mirtis atrodo labai įtartinai: „Kai 1948 m. Stalinas darė tvarką kitoje savo vasalinėje valstybėje – Čekoslovakijoje – pirmasis postūmis posūkiui buvo provakarietiško užsienio reikalų ministro Masaryko nužudymas, jis buvo išmestas pro langą... V. Makejus, matyt, buvo tiesiog nunuodytas. Esu beveik tikras, kad V. Makejaus pašalinimas yra Maskvos darbas – jie visada jo nekentė, visada kaltino dėl Lukašenkos daugiavektoriško požiūrio.“

A. Piontkovskis pažymėjo, kad Kremliaus pasiryžimas šiai „akcijai“ suteikia rimtą pagrindą manyti, kad Amerikos žvalgybos tarnybos turi rimtų argumentų kalbėti apie V. Putino norą eliminuoti A. Lukašenką. Politologo teigimu, Kremlių visada erzino A. Lukašenkos veiksmai. Eksperto nuomone, jis „beviltiškai priešinosi Baltarusijos perėmimui“. A. Lukašenka buvo pasiruošęs „ištikimai tarnauti“ V. Putinui, bet nenorėjo virsti „Minsko sekretoriumi“.

Esu beveik tikras, kad V. Makejaus pašalinimas yra Maskvos darbas.

Politologo teigimu, A. Lukašenka beviltiškai laviruoja nuo pat plataus masto Rusijos Federacijos invazijos į Ukrainą pradžios. Jis pasiruošęs viskam – Rusijos kariuomenei savo teritorijoje, smūgiams iš savo teritorijos, – bet ne savo kariuomenės dalyvavimui kare.

Tačiau V. Putinas jau turėjo galimybę pašalinti A. Lukašenką, pridūrė A. Piontkovskis. Tačiau tada kruvinas diktatorius prarado šią galimybę, nes savo asmenines ambicijas iškėlė aukščiau šio tikslo. V. Putinas nenorėjo „diktatoriaus žlugimo“ per rinkimus Baltarusijoje, todėl nedrįso likviduoti A. Lukašenkos. Dabar, pasak politologo, kruvinas diktatorius yra per žingsnį nuo „šuolio į bedugnę“.

Tai, beje, nebūtų gera žinia Vakarams. Po A. Lukašenkos pašalinimo Baltarusija greičiausiai būtų valdoma visiškai paklusnaus V. Putino statytinio, kuris leistų integruoti Baltarusiją į Rusijos Federaciją, siųstų karius į Baltarusiją, vykdytų dar žiauresnes represijas prieš opoziciją.