Svetoslavo mama Ana pasakoja, kaip teko išgyventi oro antskrydžius, raketų ir artilerijos apšaudymus.

„Bunkeryje jis elgėsi labai gerai, tiesiog tobulai. Jis išgyveno bombų kritimą, išgyveno mūsų daliniui surengtą ataką. Kai nebeturėjau jėgų, jis mane suprato ir palaikė glostydamas mano skruostus, tarsi sakydamas, kad laikyčiausi, kad viskas bus gerai“, – pasakojo Ana.

Ana prisimena, kad du mėnesius bunkeryje buvo visiškai atkirsti nuo pasaulio, jautėsi pamiršti.

Maniau, kad jau viskas, pabaiga. Jautėmės niekam nereikalingi. Du mėnesius neišėjome į dienos šviesą.

„Maniau, kad jau viskas, pabaiga. Jautėmės niekam nereikalingi. Du mėnesius neišėjome į dienos šviesą. Nežinojome, kad tiek daug žmonių palaiko mus visa širdimi ir siela“, – kalbėjo Ana.

Dabar pirmą kartą po daugiau nei dviejų mėnesių Ana ir jos sūnus miegojo tikroje lovoje ant baltų paklodžių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Slėptuvėje lovas pasidarėme iš porolono. Jie labai kieti. Turiu mėlynių ant nugaros. Sūnui tas pats. Pagaliau jis turi minkštą lovą, pagalvę ir šiltą antklodę, todėl taip kietai miega“, – tęsė moteris.

Ana pasakoja, kad savanoriai labai daug padėjo: priglaudė, davė švarių rūbų ir maisto.

Dabar Svetoslavas yra saugus su mama ir seneliu.

„Bunkeryje visi sakydavo, kad Svetoslavas yra tikra senelio kopija“, – kalbėjo Ana.