Vokiečių kolonistai 1904–1908 metais išžudė dešimtis tūkstančių vietos hererų ir namų tautų žmonių. Šie įvykiai, kuriuos istorikai vadina pirmuoju XX amžiaus genocidu, daugeliui metų apkartino Namibijos ir Vokietijos santykius.

Anksčiau Berlynas pripažino, kad kolonijinė valdžia įvykdė žiaurių nusikaltimų, bet ne kartą atsisakė mokėti tiesiogines kompensacijas.

„Dabar oficialiai šiuos įvykius vadinsime taip, kaip jie atrodo iš šiandienos perspektyvos: genocidu“, – sakoma užsienio reikalų ministro Heiko Maaso (Heiko Maso) pareiškime.

Anksčiau Berlynas pripažino, kad kolonijinė valdžia įvykdė žiaurių nusikaltimų, bet ne kartą atsisakė mokėti tiesiogines kompensacijas.

Jis sveikino po daugiau kaip penkerių metų derybų su Namibija pasiektą susitarimą dėl įvykių 1884–1915 metais vokiečių kontroliuotoje teritorijoje.

„Atsižvelgdami į istorinę ir moralinę Vokietijos atsakomybę, prašysime Namibijos ir aukų palikuonių atleidimo [už] žiaurius nusikaltimus“, – sakė H. Maasas.

Parodydama „didžiulių kančių, kurias patyrė aukos, pripažinimo gestą“ Vokietija rems Namibijos „atstatymą ir plėtrą“ 1,1 mlrd. eurų finansine programa, nurodė ministras.

Ši suma bus išmokėta per 30 metų, sakė deryboms artimi šaltiniai. Pagalba pirmiausia turėtų būti naudinga hererų ir namų palikuoniams.

Tačiau H. Maasas nurodė, kad ši finansinė programa neatveria jokių galimybių teikti „teisinius prašymus dėl kompensacijų“.

Sukilimas, represijos

1884–1915 metais Namibija buvo vadinama Vokietijos Pietvakarių Afrika, o vėliau ją 75 metus valdė Pietų Afrika. 1990 metais Namibija paskelbė nepriklausomybę.

Smurtas prasiveržė 1904-aisiais, kai savo gyvulių ir žemių netekę hererai sukilo, o netrukus jų pavyzdžiu pasekė namai. Sukilimą numalšino Vokietijos imperijos pajėgos.

Per Vaterbergo mūšį 1904 metų rugpjūtį maždaug 80 tūkst. hererų, įskaitant moteris ir vaikus, bėgo; juos per dabar Kalahario dykuma vadinamą regioną vijosi vokiečių pajėgos. Gyvi liko tik 15 tūkst. bėglių.

Vokiečių generolas Lotharas von Trotha (Lotaras fon Trota), pasiųstas slopinti sukilimo, įsakė naikinti žmones.

Nuo 1904 iki 1908 metų buvo išžudyta mažiausiai 60 tūkst. hererų ir maždaug 10 tūkst. namų.

Kolonijinės valdžios kariai vykdė masines egzekucijas, trėmė vyrus, moteris ir vaikus į dykumą, kur tūkstančiai žmonių mirė nuo troškulio, įsteigė liūdnai pagarsėjusias koncentracijos stovyklas, tokias kaip stovykla Ryklių Saloje.

Įveikti praeitį

Kolonizacijos metu įvykdyti nusikaltimai ilgam apkartino Berlyno ir Vindhuko santykius.

2015 metais Vokietija ir Namibija pradėjo derėtis dėl susitarimo, pagal kurį Vokietija oficialiai atsiprašytų ir skirtų pagalbos plėtrai.

Tačiau pernai rugpjūtį Namibija pareiškė, kad Vokietijos pasiūlytos reparacijos yra nepriimtinos. Pasiūlymo detalės tuo metu nebuvo paskelbtos.

Namibijos prezidentas Hage Geingobas (Hagė Geingobas) pažymėjo, kad Berlynas nesutiko su terminu „reparacijos“, nes to žodžio taip pat vengta per Vokietijos derybas su Izraeliu po Holokausto.

Tačiau siekdamas palengvinti susitaikymą Berlynas 2018 metais sugrąžino hererų ir namų kaulus, kurie į Vokietiją buvo nusiųsti dabar jau diskredituotam tyrimui siekiant įrodyti rasinę europiečių viršenybę. Tuometinė vokiečių užsienio reikalų ministrė Michelle Muentefering (Michelė Miuntefering) „iš visos širdies“ paprašė atleidimo.