Kai prieš gerus tris mėnesius Jordi Solleone pirmą sykį gyvenime apsilankė Lietuvoje, jis greit suprato, jog mūsų šalyje norėtų užtrukti ilgiau. Pasikalbėjęs su Kauno „Be1“ akademijos vadovais ispanas patikėjo jų vizija ir padėjo parašą ant sutarties su šia futbolo kalve. Taip pat jis tapo ir Pirmojoje lygoje rungtyniaujančios Jonavos „Be1“ vyrų komandos sporto direktoriumi.

Lyg tyčia taip sutapo, jog tuo pat metu „Barcelona“ moterų komanda triumfavo Čempionų lygos finalą. Prie istorinio žygio titulo link visą sezoną svariai prisidėjo ir Jordi ugdyta Ispanijos rinktinės vidurio gynėja Jana Fernandez. Pasidžiaugęs auklėtinės pergalėmis bei apsikeitęs sveikinimo žinutėmis Jordi Solleone kibo į darbus Lietuvoje. Jis tapo „Be1“ futbolo akademijos sporto direktoriumi ir ėmėsi įgyvendinti ambicingas idėjas.

O dalintis katalonietis turi kuo, nes daugelį metų darbavosi „Barcelona“ vaikų ir jaunimo ugdymo sistemoje „La Masia“, kurioje išaugo Lionelis Messi, Xavi, Yamine’as Lamalis ir daugelis kitų superžvaigždžių. 

- Jordi, pokalbio pradžiai papasakokite apie savo patirtį futbole?

- Jei prisiminčiau visą iki šiol nueitą kelią, užtruktume visą dieną. Kalbant trumpai, esu sporto, rinkodaros ir verslo konsultantas bei techninis direktorius. Dirbau su projektais JAV, Kanadoje, Jungtiniuose Arabų Emiratuose, Taivane, Pietų Korėjoje. Buvau "RCD Mallorca", Madrido "Real" ir "Barcelona" talentų skautas. Turiu UEFA Pro trenerio licenciją. Kaip treneris daugiausia darbavausi vaikų, jaunimo bei moterų futbole. Šešis metus dirbau „Barcelona“ akademijų sistemoje. Buvau „Barcelona“ akademijų Artimųjų Rytų regione techninis direktorius. Pamenu, kai atvykau į Dubajų, mes turėjome apie 200 žaidėjų, o po kelerių metų man baigus darbą pas mus treniravosi per tūkstantį jaunųjų talentų. Akademija Dubajuje iš pradžių buvo visiškai nepajėgi konkuruoti su kitomis mūsų sistemos akademijomis regione, bet vėliau jas visas įveikėme ir tapome savo amžiaus grupės čempionais. Iš tų vaikų išaugo ne vienas aukščiausių lygų žaidėjas ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir Europoje. Tas pats pasakytina ir apie trenerius.

- Gal esate dirbęs ar prisidėjęs prie labiau žinomų žaidėjų ugdymo?

- Aš pats dar esu jaunas treneris ir futbolo vadybos specialistas, tad mano buvę auklėtiniai taip pat dar gana jauni. Nemėgstu prisiimti sau laurų už išugdytus žaidėjus ar pergales. Mano įsitikinimu, tai yra viso kolektyvo bendro darbo rezultatas. Bet jei reiktų pavardžių, galiu paminėti 2024 metų moterų Čempionių lygos laimėtoją, Ispanijos rinktinės gynėją Janą Fernandez. Esu dirbęs su „Girona“ klubo gynėju Arnau Martinezu (21-erių metų talentas rinkoje jau vertinamas 10 mln. eurų – red.), kuris jau rungtyniauja Ispanijos „La Liga“ ir laukia debiuto UEFA Čempionų lygoje. Teko dirbti ir su Miuncheno „Bayern“ sistemoje augančiu 18-mečiu Adamu Aznou, jau debiutavusiu ir Maroko vyrų rinktinėje, taip pat - su Ispanijos jaunių ir jaunimo rinktinių nariais Wesley Dualiu, Victoru Pitarque ir dar būriu kitų perspektyvių vaikinų bei merginų.

- Panašu, kad kelią futbole pradėjote ne nuo vadybininko ar trenerio darbo…

- Pats buvau vartininkas, rungtyniavau Ispanijos antrajame divizione, bet anksti supratau, kad iš futbolininko karjeros negyvensiu, todėl nusprendžiau susitelkti į studijas. Investavau daug laiko ir lėšų, kad tapčiau geru futbolo vadybos bei treniravimo specialistu. Dar mokydamasis universitete su bičiuliu įsteigiau futbolo klubą, kuriame rūpinausi tiek vadyba, tiek sportiniais klausimais. Vėliau studijavau Jungtinėse Valstijose bei Taivane, laikiausi UEFA licencijas, tobulinausi gausybėje įvairių kursų.

 - Kaip atsidūrėte Lietuvoje? 

- Po darbo JAV futbolo lygoje MLS, ėmiau dairytis naujų iššūkių. Į mane kreipėsi „Be1“ savininkai, kurie, kaip supratau, buvo girdėję rekomendacijų apie mane. Apsitarėme „Be1“ akademijos bei klubo viziją, supratau, kad man įdomus jų požiūris ir ambicijos. Praėjusią gegužę pirmą kartą atvykau į Lietuvą. Apsistojau Kaune ir buvau labai maloniai nustebintas, tiek dėl miesto, tiek dėl treniruočių sąlygų. Pajutau, kad čia galiu likti ilgam laikui. Atidžiau pasižiūrėjęs į vaikų ir jaunimo treniruočių procesą, supratau, kad šioje srityje yra labai daug galimybių tobulėti. Toks iššūkis man patiko.

 - Kaip matote savo misiją lietuviškoje futbolo akademijoje? 

- Sakyčiau, kad mano pagrindinė užduotis čia – net ne ugdyti futbolininkus, o auginti geras asmenybes. Išauklėtus, disciplinuotus, sveiką gyvenimo būdą besirenkančius jaunuolius. Todėl reguliariai susitinku su mokyklų, kuriose mokosi mūsų vaikai, vadovais. Kalbuosi ir su tėveliais. Noriu būti tikras, kad jaunuoliai eina teisingu keliu.

Kitas dalykas, turiu prižiūrėti, kad akademija veiktų efektyviai. Tai yra nepaprastai svarbu, jei siekiame tapti geriausia akademija Lietuvoje. O tokį tikslą sau keliame! Esu dirbęs elitinėse pasaulio akademijose, tad žinau apie ką kalbu.

 - Lietuvoje veikia kelios dešimtys privačių futbolo mokyklų. Kuo jūsų vadovaujama akademija skiriasi nuo jų? 

- Nepaisant to, kad esame dar gana jauna organizacija, mes jau esame vieni lyderių pagal savo atstovus įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėse. Tokių turime gerokai daugiau nei dešimtį. „Be1“ auklėtiniai sudaro didelę Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinės dalį. Be to, drąsiai integruojame jaunimą į vyrų komandą. Pavyzdžiui, vien per kelis pastaruosius mėnesius net šeši žaidėjai iš mūsų U18 ekipos prisijungė prie vyrų komandos treniruočių. Kiekvienam jaunuoliui turime planą, kaip jį integruoti į aukštesnio lygio futbolą. Tai darome ne chaotiškai eksperimentuodami, o nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Tai aptariame ne tik su pačiais vaikinais, bet ir su jų šeimomis, nes artimieji mums yra ne mažiau svarbūs nei patys mūsų auklėtiniai.

 - „Be1“ akademija viena pirmųjų ėmė tiesti tiltus savo gabiausiems auklėtiniams į Italijos bei kitų futbolo grandų klubus bei akademijas. Tarp kokybinį šuolį Kaune atlikusių talentų yra ne tik „Fiorentina“ klubo nariu tapęs Ernestas Gudelevičius ar kiti lietuviai, bet ir būrys užsieniečių. Jūsų nuomone, kuris kelias perspektyvesnis – dirbti tik su lietuviais, ar atsivežti būrį, pavyzdžiui, jaunų afr ikiečių, tikintis, kad kažkuris jų vėliau taps žvaigžde ir atpirks investicijas? 

- Mūsų akademijos pirminė pareiga tiekti kokybiškus žaidėjus mūsų pagrindinei komandai – Jonavos „Be1“. Taip pat norime auginti pamainą įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėms. Puiku, jei mūsų auklėtiniai papildo ir kitus pajėgius Lietuvos ar užsienio klubus.

„Be1“ pagrindinė komanda turi ne vieną legionierių ir tai yra labai gerai dėl konkurencijos, nes tai skatina visų vaikinų tobulėjimą. Vis dėlto, mano požiūriu, tolimesnėje perspektyvoje mes turime siekti, kad užsieniečių mažėtų, o jų kokybė dar labiau augtų. Taip išlaikytume gerą sportinį rezultatą, kartu atlaisvindami daugiau žaidybinio laiko vietiniams mūsų talentams.

- Surasti ir prisivilioti talentingą jauną legionierių kartais yra labai gera investicija. Tačiau to paties siekia dauguma Lietuvos akademijų bei klubų, ieškančių nebrangių, bet perspektyvių legionierių. Kai kuriose komandose užsieniečių yra net daugiau nei vietinių žaidėjų. Kodėl manote, kad jūs galite rasti ir pasiūlyti kažką geresnio nei konkurentai?

- Labai gerai išmanau Ispanijos žaidėjų rinką, turiu tvirtų ryšių Artimuosiuose Rytuose bei Afrikoje, kai kuriuose kituose regionuose. Galiu atrasti daugybę perspektyvių futbolininkų. Tačiau mums reikia tokių, kurie ne tik nori atvažiuoti į Lietuvą, bet ir gali realiai pagelbėti mūsų komandai. Taip pat, norime kad jie padėtų tobulėti mūsų jaunimui, bei idealiai tiktų mūsų žaidimo modeliui ir trenerių idėjoms.

- Pakalbėkime apie trenerius. Kokį įspūdį jums palieka jaunimo ugdymo specialistai Lietuvoje?

- Kvalifikuotų ir motyvuotų jaunimo trenerių yra, bet jų trūksta. O juk būtent jie ir nulemia bendrą žaidėjų lygį. Gali turėti daug talentingo jaunimo, bet jei nežinai, kaip efektyviai jį vystyti, tą talentą prarasi. Arba atskleisi jį gerokai per vėlai. Ne paslaptis, kad Lietuva neturi kažkokių superfutbolininkų iš prigimties, koks yra, pavyzdžiui, Leo Messi. Bet galite turėti talentus, kurie tinkamu darbu nuo vaikystės išsivystė iki europinio lygio profesionalų. Būtent tam ir reikalingi kvalifikuoti vaikų ir jaunimo treneriai. Manau, kad į juos taip pat reikia investuoti - tiek klubams bei akademijoms, tiek ir Lietuvos futbolo federacijai.

- LFF bandė į mūsų šalį perkelti ir belgišką „Anderlecht“ klubo pavyzdį, ir danišką jaunimo ugdymo sistemą. Galbūt mums verta atsisukti į ispanišką modelį, kuris pastaruoju metu duoda įspūdingus rezultatus?

- Visi laukia stebuklingo recepto, kurį galima aklai nukopijuoti ir gauti tokį pat puikų rezultatą. Bet taip nebūna. Bet kokią strategiją reikia derinti prie esamos situacijos, žaidėjų ir trenerių kvalifikacijos, treniruočių sąlygų. Man pasisekė, kad teko dirbti dideliuose klubuose, todėl iš arti mačiau kaip veikia įvairios jaunimo ugdymo sistemos, kaip skiriasi, pavadinkime, žaidėjų „medžiaga“ Europoje, Azijoje arba arabų kraštuose.

- Vis dėlto neabejoju, jog geriausiai pažįstate Ispanijos talentų ugdymo sistemą. Jei reiktų įvardinti Ispanijos futbolo, šiemet susišlavusio visus svarbiausius trofėjus, dominavimo priežastis, kokios jos būtų?

- Kalbant apie elitinį pasaulio ar Europos futbolo lygį: suaugusiųjų rinktines, olimpinę komandą, ten yra milžiniška konkurencija ir kartais reikia tiesiog sunkiai dirbti bei sulaukti savo šlovės valandos. Dabar yra Ispanijos šlovės metai – laimėtas Europos čempionatas, olimpinės žaidynės, vyrų ir moterų Čempionų lygos ir t.t. Tai lemia išmintingai pakloti ispaniško vaikų ir jaunimo futbolo pamatai. Jei imtume bet kurį amžių maždaug nuo 10-ies metų, kai vaikai pradeda žaisti tikrą varžybinį futbolą, mes Ispanijoje turime 4-ias ar 5-ias lygas kiekvienoje amžiaus grupėje! Pradedant nuo žemiausio diviziono iki aukščiausio, vaikai kaunasi dėl patekimo į vis aukštesnį lygį. Taip kas savaitę varžydamiesi su bendraamžiais iš įvairių regionų bei akademijų jie nuolat tobulėja.

- Koks amžius yra svarbiausias vaikų tobulėjime? Kada reikėtų dėlioti svarbiausius būsimųjų futbolininkų ugdymo akcentus?

- Nuo 5 iki 8 metų vaikai žaidžia kiek chaotišką futbolą, labiau remdamiesi individualiais sugebėjimais ir instinktais. Vėliau jų mąstymas, suvokimas pasiekia aukštesnį lygį ir maždaug nuo 8-9 metų jie pradeda suprasti organizuoto komandinio žaidimo principus bei privalumus. Tad nuo 8 iki 12 metų yra tas aukso amžius, kuriame nepaprastai svarbu pakloti teisingus pamatus. O čia jau viskas – trenerių rankose.

- Taigi, augimo receptą lyg ir sužinojome. Kas trukdo jį nukopijuoti bei pritaikyti Lietuvoje?

- Apie aklą kopijavimą jau minėjau. Tai nėra efektyvu. Jauni lietuviai nėra blogi futbolininkai – jie atletiški, gerų fizinių duomenų, labai drausmingi. Bet būkime atviri: jiems šiek tiek trūksta žaidimo supratimo. Kodėl? Treniruočių procese jie mažai bendradarbiauja su kitais žaidėjais, neugdo gebėjimo „skaityti“ žaidimą. Kitas dalykas, Ispanijoje dauguma treniruočių, jei ne visos, vyksta su kamuoliu, nes rungtynėse tai yra pagrindinis įrankis. Lietuvoje pasigendu treniruočių intensyvumo. Pavyzdžiui, treniruotis galima kasdien po 2 val., bet jeigu vaikas pergrūstoje grupėje ilgai stovės laukdamas savo eilės atlikti pratimą ar smūgį, per visą treniruotę vos kelis kartus paliečiant kamuolį, iš jos nebus daug naudos. Užsiėmimas gali būti perpus trumpesnis, bet vaikas turi būti nuolat veiksme, šlifuoti tiek techninius, tiek taktinius žaidimo elementus. Tada ir tobulėjimas bus greitesnis. Neabejoju, kad žinodami šiuos niuansus „Be1“ akademijoje surasime tikrąjį sėkmės receptą!