Boksininkas Egidijus Kavaliauskas per daugiau nei 10 sportinės karjeros metų jau patyrė ir svaiginamų pergalių palaimą, ir gniuždančių pralaimėjimų kartėlį, tačiau visais atvejais nepasidavė aplinkybių įtakai ir nenuplaukė pasroviui, bet atkakliai siekė naujų tikslų.

Nesėkmės nepalaužė

2004-aisiais ir 2005-aisiais Europos jaunių bokso čempionatuose iškovojęs bronzos medalius, trenerio Jurijaus Kolyčevo auklėtinis E.Kavaliauskas netrukus įkopė į išskirtinę viršūnę – tapo olimpiečiu.

Įveikęs atrankos į 2008-ųjų Pekino vasaros žaidynių barjerus, kaunietis vylėsi olimpiadoje laimėti bent vieną dvikovą, tačiau užmojai žlugo jau per pirmąjį išbandymą: E.Kavaliauskas svorio kategorijos iki 64 kg šešioliktfinalio varžybose 2:13 pralaimėjo prancūzui Alexiui Vastine ir baigė pasirodymą.

Egidijus ginklų nesudėjo ir, atkakliai padirbėjęs, atsitiesė 2011-aisiais pasaulio čempionate Azerbaidžano sostinėje Baku: ketvirtfinalyje nokautavęs Europos čempioną velsietį Fredą Evansą, užsitikrino bronzos medalį ir kelialapį į 2012-ųjų vasaros olimpines žaidynes.

Likimo ironija: Londono ringe lietuvis pirmoje svorio kategorijos iki 69 kg aštuntfinalio dvikovoje susitiko su tuo pačiu F.Evansu, bet šįkart pralaimėjo jam ir nervų karą, ir 7:11 – dvikovą.

„Dėl tos nesėkmės kaltinau tik save. Tikriausiai buvau nevertas pergalės. Po olimpiados jaučiausi siaubingai. Buvo labai sunku, bet šeima ir draugai padėjo atsigauti ir iš naujo grįžti į vėžes“, – prisiminęs vieną skaudžiausių savo karjeros nesėkmių sakė „Kauno dienai“ E.Kavaliauskas, po Londono žaidynių nusprendęs pasukti kita kryptimi – iš mėgėjų bokso į profesionalųjį.

Lietuvoje išsisėmė

Šiuo metu E.Kavaliauskas treniruojasi JAV, Kalifornijos valstijos mieste Oksnarde įsikūrusioje Roberto Garcios bokso akademijoje.

– Egidijau, kodėl nusprendei išvykti į JAV ir kodėl būtent į šią šalį, o ne į kurią nors kitą? – paklausėme boksininko.

– Kiekvienas atletas, kaip ir treneris, turi tobulėti, neatsilikti nuo naujausių tendencijų savo sporto šakoje, šiuolaikinių metodikų. Manau, Lietuvos bokso mėgėjų mokykla jau kuris laikas visiškai nesikeičia, todėl pagalvojau: reikia nedelsti ir pačiam ieškoti galimybių sukaupti kitokios patirties. JAV pasirinkau todėl, kad šioje šalyje – gilios profesionalaus bokso tradicijos, gana daug gerų specialistų ir boksininkų, iš kurių galima išmokti daug ko naujo.

– Ar manai, kad mėgėjų bokse meistriškumo prasme pasiekei viską, ką galėjai, ir jau nebebuvo erdvės tobulėti?

– To, ko troškau, apie ką svajojau, deja, nepasiekiau. Viską, ką galėjau išmokti sportuodamas Lietuvoje, manau, išmokau. Noriu nuoširdžiai padėkoti savo treneriui J.Kolyčevui, kuris užaugino mane kaip boksininką. Ačiū jam už patirties pamokas, kantrybę.

– Kaip patekai į R.Garcios bokso akademiją?

– Mane rekomendavo ir finansiškai parėmė žinomas bokso vadybininkas Egis Klimas. Už viską jam esu dėkingas.

– Kuo ypatingos tavo naujosios treniruotės? Ar buvo sunku persiorientuoti?

– Jos gerokai ilgesnės ir intesyvesnės. Didelis dėmesys skiriamas gynybai, smūgio jėgai ir technikai. Iš pradžių jaučiausi nedrąsiai, persilaužiau nelengvai, nes iki šiol dirbau kitaip. Pamažu apsipratau, įsibėgėju.

– Kaip vertini savo debiutą profesionalų ringe? Ką norėtum jame pasiekti?

– Mano pirmoji dvikova su Eridanu Leonu Quinteru nebuvo lengva, nors visi teisėjai pergalę skyrė man. Stengiausi iš karto perimti iniciatyvą ir tai pavyko. Keli smūgiai buvo ypač sėkmingi, kaip sakoma, pataikiau į dešimtuką, po jų varžovas šiek tiek sutriko, tapo atsargesnis, o aš toliau kovojau agresyviu stiliumi. Ateities tikslai – paprasti – daugiau pergalių nei pralaimėjimų.

– Ar nebus skaudu, jeigu neatstovausi Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose, olimpiadose?

– Skaudu nebus, bet gali būti, kad netolimoje ateityje mėgėjų čempionatuose dalyvaus ir profesionalai. Tarptautinė mėgėjų bokso asociacija jau ėmėsi reformų, siekia suartinti abi stovyklas. Manau, kad tai – teisingi žingsniai. Girdėjau kalbų, kad profesionalams, norintiems dalyvauti olimpiadose, kol kas bus taikomi tam tikri apribojimai, tačiau laikas daug ką gali. Gal išvis neliks jokių barjerų?

– Kaip tau patinka amerikietiškas gyvenimo būdas?

– Man jis – neįprastas, bet po truputį prisitaikau. Oksnardas – vienas didžiausių Kalifornijos miestų. Boksas čia labai populiarus – ne vien dėl R.Garcios akademijos, bet ir kitų gerai žinomų asmenybių – Brandono Rioso, Victoro Ortizo, Fernando Vargaso. Laisvalaikio – nedaug, todėl pirmiausia stengiuosi gerai pailsėti po treniruočių.

Rūpinasi ir vaikais

R.Garcia – buvęs pasaulio profesionalų bokso svorio kategorijos iki 59 kg čempionas pagal Tarptautinės bokso federacijos (IBF) ir Pasaulio bokso asociacijos (WBA) versijas.

Pernai 38-erių specialistą apie boksą rašančių JAV ekspertų ir žurnalistų asociacija (BWAA) ir bokso biblija vadinamo žurnalo „The Ring“ skaitytojai pripažino Metų treneriu.

Tarp R.Garcios akademijos klientų buvo ir yra pasaulio čempionų pagal Pasaulio bokso organizacijos (WBO), WBA, Pasaulio bokso tarybos (WBC) bei IBF ir kitas versijas.

„Boksas suteikia tvirtybės ir formuoja charakterį. Norime, kad mūsų indėlis į bendruomenės gyvenimą būtų matomas, todėl be darbo su profesionalais daug dėmesio skiriame ir jauniausiems šalies piliečiams – mokome berniukus ir mergaites vertybių, kurios nieko bendro neturi su pinigais. Svarbiausia gyvenime – lojalumas, šeimos vertybės ir asmeniniai pasiekimai, – sakė R.Garcia. – Mano sporto salė dirba nuo 16 valandos iki kitos dienos paryčių, joje sportuoja daugiau nei 150 vaikų, kuriems tik po 9–10 metų. Dauguma iš jų atvyksta dviračiais. Stengiamės sukurti aplinką, kuri apsaugotų juos nuo šiandienių pagundų.“

Oksnardas, be kita ko, garsėja gaujų nusikaltimais ir kitais neramumais.

„Mes galvojame tik apie boksą, – tvirtino R.Garcia. – Mano vaikystės metais pramogų pasirinkimas buvo daug skurdesnis nei dabar. Geriausia, ką galėjome turėti, tai dviratį. Narkotikai egzistavo, tačiau šios problemos mastas nebuvo toks didžiulis kaip dabar. Tikiu, kad boksas gali padėti atsispirti žudančioms pagundoms. Ne kiekvienas gimsta čempionu, tačiau mes visi galime tapti nugalėtojais, gyvendami švarų gyvenimą be narkotikų ar alkoholio. Noriu, kad kiekvienas berniukas, ištrūkęs iš gatvės, suprastų, kad jis nugalėjo rimčiausią varžovą – save.“