Dovydas Lukaitis – vienas iš daugelio lietuviškos karatė kiokušin mokyklos auklėtinių. Septyniolikmetis kaunietis, praeityje žinomo kovos menų specialisto Ričardo Poškos auklėtinis, skinasi kelią į viršūnes, kuriose buvo jo treneris, ir tikisi pratęsti garsių Lietuvos sunkiasvorių Donato Imbro, Luko Kubiliaus ir kitų kovotojų tradicijas.

Augalotas, per 80 kg sveriantis jaunuolis sykį sugebėjo pats paauklėti jį užpuolusį plėšiką, tačiau be tėvų sutikimo dar negali žengti ant tatamio.

Lietuvos jaunių sunkiasvorių čempionu tapęs kaunietis šiomis dienomis rengiasi artėjančiam svarbiausiam karjeros startui – žemyno pirmenybėms Gruzijoje. Čia jis tikisi susigrąžinti absoliutaus Europos kiokušin karatė čempiono vardą.

– Dovydai, ar kiokušin karatė tau – pirmoji sporto šaka? – pasiteiravome sportininko.

– Treniruotis pradėjau būdamas vos penkerių. Atvedė tėtis – jis žavėjosi kovos menais, yra dalyvavęs mišrių kovų varžybose. Pamenu, su juo sutarėme, kad jei per mėnesį man nepatiks kiokušin karatė, galėsiu rinktis kitą veiklą. Tačiau likau ir taip – jau dvylika metų. Tiesa, kaip ir kiekvienas lietuvis, žaviuosi ir krepšiniu – kaip mėgėjas, žaidžiu gana neblogai.

– Kokie didžiausi tavo pasiekimai ant tatamio?

– Esu 2013-ųjų ir 2014-ųjų Europos jaunučių čempionas, 2015-aisiais užkopiau ant pakylos žemyno jaunių pirmenybėse, pelniau bronzos medalį. Dabar laukia Europos čempionatas Gruzijoje. Jame mėginsiu reabilituotis, vėl pakilti ant aukščiausio podiumo laiptelio. Jaunesnėse grupėse buvau įpratęs laimėti, todėl vėliau 3-ioji vieta manęs nenudžiugino. Kai po kovų tenka klausytis svetimos šalies, o ne Lietuvos himno, man tai – moralinis smūgis.

– Rungiesi sunkiausioje jaunių svorio kategorijoje – per 80 kg. Kurių šalių sportininkai yra didžiausi tavo konkurentai?

– Paprastai mūsų, lietuvių, pozicijos Europoje – stipriausios. Tačiau pernai patyriau savotišką šoką, nes pirmąsias dvi vietas užėmė ukrainiečiai. Pasirodo, šioje šalyje irgi užaugo pajėgių karatistų.

– Pradedant vaikų, baigiant suaugusiųjų amžiaus grupėmis lietuviai jau du dešimtmečius yra dominuojanti jėga Europos kiokušin karatė arenose. Kaip tai paaiškintum?

– Matyt, turime gabumų užsiimti šia sporto šaka. Be to, jau susiformavo pergalių tradicijos ir savita lietuviška karatė mokykla. Apskritai karatė Lietuvoje pamažu lygiuojasi į krepšinį. Meistriškumu ir masiškumu nenusileidžiame, neprilygstame tik žiūrovais. Karatė vystymuisi kažkiek įtakos turi tai, kad nesame olimpinė sporto šaka. Tiesa, 2020 m. vasaros olimpinės žaidynės vyks karatė tėvynėje Japonijoje. Tikiuosi, kad Tokijo olimpiadoje jau kovos ir karatistai.

– Treniruojiesi pas praeityje vieną tituluočiausių šalies karatė meistrų R.Pošką. Žiūrint iš šalies, jis labai griežtas treneris…

– Griežtas, bet teisingas. Jei ką nors darau ne taip, jis iškart nurodo, nieko nenutyli, neužglaisto.

– Kovos menais dažnai susižavima stebint Holivudo filmus, kuriame gerasis herojus efektingai išguldo kokį tuziną blogiukų. Koks tavo mėgstamiausias tokio stiliaus aktorius?

– Nesu kovinių filmų gerbėjas. Labiau patinka istoriniai ir komedijos. Neseniai pažiūrėjau filmą su garsiuoju Jackie Chanu. Daug dirbtinumo, jo smūgiai net nesiekia priešininko, o aktoriai jau griūva vienas po kito. Šiek tiek juokinga.

– Kuris sportininkas tau – karatė kovotojo idealas?

– Tobulo karatisto nematau. Net patys stipriausi turi trūkumų, silpnybių. Tačiau iš daugelio kovotojų turėčiau ko pasimokyti. Jei galėčiau pasiimti vieną savybę, tuomet iš legendinio boksininko Muhammado Ali – greitas kojas, judrumą, iš sunkiasvorio karatisto Luko Kubiliaus – kantrybę, iš tituluotojo bulgaro Valerijaus Dimitrovo – taktikos, gebėjimo racionaliai kovoti. Atrodo, kad V.Dimitrovas nuolat kenčia smūgius, bet staiga ima ir nugali varžovą.

– Ką tau suteikia karatė?

– Per treniruotes išsiugdžiau du dalykus – fizinę ištvermę ir psichologinį tvirtumą. Dabar manęs iš vėžių neišmuša pašaliniai veiksniai. Ir gyvenime labiau pasitikiu savo jėgomis. Jaučiuosi esąs valingesnis.

– Ar sportiniai gebėjimai pravertė gatvėje?

– Kartą teko gintis nuo užpuoliko. Apie tai primena randas ant kumščio. Kažkoks vyrukas bandė mane apiplėšti. Nesutrikau, panaudojau kovos veiksmus. Gavęs gerą smūgį, jis paspruko.

– Turbūt per varžybas, išvykas į užsienį pasitaikė ne vienas nuotykis?

– Būna, kad pamirštu kažką iš ekipuotės, aprangos arba dokumentą – privalomą tėvų sutikimą. Tėvai už nepilnametį turi garantuoti, kad jis prisiima atsakomybę už savo sveikatą. Be šio dokumento draudžiama žengti ant tatamio. Prisimenu ir kuriozą per varžybas Nyderlanduose. Kambario draugas, imituodamas smūgį, neįvertino jėgų ir įsijautęs taip trinktelėjo į sieną, kad netrukus pas mus subėgo trijų kaimyninių kambarių gyventojai ir paprašė elgtis ramiau. Atsiprašėme.

– Pastebėjau, kad karatistai iš kai kurių kitų kovos menų atstovų išsiskiria išsilavinimu, gilesniu požiūriu į gyvenimą…

– Karatė neatsiejama nuo filosofijos. Karatistų stovyklose treneriai mums skiria ne vien užduotis, tačiau rekomenduoja ir rimtų, filosofinių knygų, kurias turime perskaityti. Nuo pat mažens mums diegia tam tikras vertybes, moko ne vien kautis, bet ir gerbti vyresniuosius, mergaites, puoselėti tradicijas, ginti silpnesnius. Kalbant apie kiokušin karatė taisykles, pas mus, skirtingai nei kitose kovos menų šakose, draudžiami smūgiai į galvą. Įrodyta, kad, praleidus tokį smūgį, žūsta smegenų ląstelės. Vadinasi, mes jų nežudome (šypsosi – aut. past.).

– Savo ateitį sieji su sportu ar kitomis gyvenimo sritimis?

– Sportas iš mano gyvenimo niekur nedings, tačiau ateityje save matau kaip visuomenininką, galbūt politiką. Šios sritys mane domina. Esu nevyriausybinės organizacijos "Kauno liberalus jaunimas" vicepirmininkas, buvau Lietuvos moksleivių sąjungos narys, Europos moksleivių mokomojo parlamento dalyvis.