Praėjusią savaitę Kauno „Žalgiris“ jau penkioliktąjį kartą klubo istorijoje buvo apdovanotas Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų žiedais, o kauniečių treneris Joanas Plaza buvo pripažintas geriausiu lygos strategu. Komandos vairininkas  iš kitų Lietuvos ir Europos trenerių išsiskiria ne tik savitomis žaidimo schemomis, bet ir tuo, jog yra rašytojas, beje, kuriantis ne krepšinio tematika.

Paklaustas, ar atėjus svarbiausioms sezono kovoms, dar randa laiko rašymui, J.Plaza nedvejodamas atsakė: „Manau, kad mūsų darbai, profesijos negali varžyti mūsų gyvenimų. Visada randu laiko šiam užsiėmimui. Miegu tik kelias valandas per parą, o anksti atsikėlus man labai patinka rašyti. Trenerio darbas iš kitų profesijų išsiskiria tuo, kad į mus nukreipti visų žvilgsniai, apie mus rašo žiniasklaidoje, kuri neretai pateikia kritikos mums, treneriams. Tai yra ganėtinai sunku. Krepšinio kartais būna per daug, tuomet mano žmona, šuo ir būtent knygos padeda nors trumpam pamiršti krepšinį, taip nuo jo atsiriboti ir pailsėti.“

- Treneri, Jūsų pirmoji knyga buvo bestseleris ne tik gimtojoje Ispanijoje, bet ir Lietuvoje. Ar tikėjotės tokio populiarumo?
- Ne, niekada, net nedrįsau apie tai pasvajoti. Jei būtumėte pasakęs, kad kažkada sulauksiu tokio populiarumo, bučiau jus palaikęs pakvaišusiu žmogumi. Pirmąjį knygos „Andželinos paklodės“ skyrių aš parašiau tik savo artimiesiems ir niekada negalvojau, kad šis skyrius virs knyga, vėliau nesitikėjau, kad ši knyga bus itin gausiai perkama tiek Ispanijoje, tiek Lietuvoje. Tai nuostabu...  Tikiuosi, kad aš nusipelniau tokių dalykų. Turiu sugebėjimus išdėstyti savo mintis popieriuje, tačiau tikrai nesu geras rašytojas, netgi nesu geras skaitytojas, taigi kaip man taip pasisekė, kad mano knygos yra tokios populiarios? Atsakymo į šį klausimą iki šiol nežinau, tačiau esu labai laimingas, kad mano knygos padeda žmonėms, priverčia juos nusišypsoti ar labiau vertinti savo gyvenimą bei išprovokuoja kokias nors emocijas. Tai fantastiškas jausmas.

- Jūsų antroji knyga netrukus išvys dienos šviesą Ispanijoje. Ketinate išleisti ją lietuviškai?
- Leidėjai klausė manęs, ar nenorėčiau pirmiausiai ją išleisti Lietuvoje ir tik vėliau publikuoti Ispanijoje, tačiau nusprendžiau, jog pirmiausiai knyga bus išleista Ispanijoje. Tiesiog aš rašiau savo gimtąja katalonų kalba, o norint knygą išleisti lietuviškai, reikia ją išversti į ispanų kalbą ir tik tada į lietuvių kalbą. Manau, kad ši knyga pasirodys Lietuvoje, tačiau kiek vėliau. Tai paskatina žmonių reakcijos. Po varžybų LKL pusfinalyje vienas žmogus davė man poemą, kuri buvo įkvėpta mano pirmosios knygos. Man tai buvo didžiausias įvertinimas. Tokie dalykai mane labai motyvuoja ir skatina rašyti daugiau. Labai džiaugiuosi, kad mano knygos, veikėjai iššaukia tokias emocijas.

- Atvykdamas į komandą žadėjote, kad išmoksite lietuviškai. Šio pažado nepamiršote?
- Jokiu būdu. Aš turiu pakankamai gausų žodyną neilgam pokalbiui, stengiuosi tobulėti, turiu CD, kuris padeda mokytis lietuviškai bei vieną lietuvišką knygą, kurią skaitydamas tobulinu savo įgūdžius. Noriu išmokti jūsų kalbos, nes manau, kad tai vienintelis būdas, kuriuo galiu būti arčiau lietuvių žaidėjų, suprasti jų gyvenimo stilių, kuris skiriasi nuo man įprasto kataloniškojo.

- Kurie įvykiai šiame sezone jums buvo įsimintiniausi? Galbūt kai kuriuos iš jų išvysime kitoje jūsų knygoje?
- Buvo daug puikių įsimintinų įvykių – Lietuvos Supertaurės laimėjimas, pergalė LKL čempionate, asmeniškas susitikimas su Arvydu Saboniu, pergalės išvykose Eurolygoje, knygų pristatymai, galėčiau vardinti ir vardinti. Manau, kad dauguma iš šių įvykių bus įamžinti ne tik mano galvoje, bet ir knygose. Noriu, kad mano trečiojoje knygoje būtų epizodų iš mano gyvenimo Lietuvoje, todėl dažnai užsirašau čia kilusiais idėjas.

- Viename interviu minėjote, kad pagrindiniai dalykai, motyvuojantys ir stumiantys jus į priekį yra jūsų svajonės. Kokių turite šiuo metu?
- Taip, svajonės man suteikia motyvacijos. Šiuo metu turiu nemažai svajonių, kai kurios yra trumpalaikės, pavyzdžiui, laimėti kitą mačą, nugalėti VTB Vieningoje lygoje, ko „Žalgiriui“ dar niekada nepavyko padaryti. Galbūt mes pralaimėsime, tačiau tikiu, kad bus minios sirgalių arenoje, kad jie supras, jog aikštėje atiduodame visas jėgas ir kad aš taip pat visiškai atsidaviau komandai. Tai dalis mano norų. Taip pat svajoju apie sugrįžimą čia, nežinau, kaip viskas susiklostys šią vasarą, liksiu komandoje ar ne. Jei negalėsiu likti komandoje, tikiuosi, kad atvykęs į Kauną su kita komanda būsiu pasitiktas šiltai kaip Sevilijoje ar Madride, kur man sugrįžus, iš savo vietų arenoje pakilo 11 tūkstančių žiūrovų ir pradėjo man ploti.  Svajoju, kad šis sezonas liktų aistruolių atmintyje kaip vienas geriausiųjų kartu su J.Plaza. Taip pat nemaža dalis mano svajonių yra susiję su knygomis – kaip matote, jų turiu išties daug,  tarp jų yra ir siekis tapti vienu geriausių Europos trenerių. Visąlaik sieksiu įgyvendinti šias svajones ir kovosiu, kad jos virstų realybe.

- Daugeliui gerbėjų aktualiausias klausimas  – ar išvysime jus komandoje ir kitą sezoną. Kokie jūsų ketinimai?
- Norėčiau likti šioje komandoje. Dauguma pažįstamų Ispanijoje sako: „Kraukis lagaminus ir grįžk namo.“ Tačiau čia yra galybė priežasčių, kodėl aš to nedarau. Visų pirma – komandos žaidėjai ir vadovai. Žaidėjai atiduoda visą save, nepaisant sudėtingos komandos finansinės situacijos. Paulius Motiejūnas yra turbūt tinkamiausias žmogus „Žalgiriui“ tokiu sunkiu momentu. Komandos fanai yra nuostabiausi visoje Europoje, jų palaikymas – taip pat labai svarbus. Mano žmona čia jaučiasi puikiai, turi darbą, taigi čia yra daugybė priežasčių, kurios verčia likti Kaune, tačiau nežinau, ar klubas norės mane pasilikti, ar nesulauksiu itin viliojančių pasiūlymų iš užsienio, ar situacija klube staiga nepasikeis. Iki vasaros liko laukti nedaug, o būtent tada ir priimsiu šį sprendimą.