Olimpinį sidabro medalį į Lietuvą parvežęs kanojininkas Jevgenijus Šuklinas puikiai supranta, kad dabar yra puikiausias metas išklausyti žarstomų politinių pažadų, tačiau dar geriau jis suvokia, kad ateitis viską sudėlios į savo vietas.

– Olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijoje jums atiteko garbingos pareigos – nešti vėliavą. Kokį įspūdį paliko pati ceremonija? – paklausėme sportininko.

– Ar olimpiniame kaimelyje vyko vakarėlis?

– Atsigulėme tik šeštą ryto. Vakarėliai vyko, tačiau daugelis sportininkų išvyko švęsti į miestą. Mes pasilikome kaimelyje ir smagiai su komanda praleidome vakarą.

– Gausi piniginę premiją. Kaip manai, ar ji pakeis tavo gyvenimą?

– Pakeis ar ne, bet tai bus neblogas gyvenimo tramplinas. Prieš tai neturėjau savo buto. Turėjau svajonę pasistatyti namą Visagine. Kaip tik ieškojau sklypo, prie kurio būtų ežeras. Galėčiau ten pairkluoti. Variantų yra, bet neturėjau daug laiko žvalgybai. Man patinka Visagino apylinkės: galima ramiai sportuoti, viskas arti ir gyventi ten gerai.

– Kiek laiko ruošiesi skirti poilsiui?

– Po sezono visada gerą mėnesį neirkluoju, tačiau lankausi sporto salėje, palaikau fizinę formą. Šis laikas būna skirtas lengvoms treniruotėms. Kol kas atostogos nėra suplanuotos, tačiau kaip tik dabar galėsiu tuo užsiimti – savo tikslą pasiekiau. Jeigu premiją duos, daug planuoti nereikės. Tiesiog pirksiu bilietą ir važiuosiu pailsėti. Vis dėlto žinau, kad savaitę norėsiu tiesiog pabūti namuose, nes ir taip esu pavargęs nuo įvairių viešbučių, lėktuvų.

– Kaip manai, ar jūsų iškovotas sidabro medalis pakeis irkluotojų gyvenimą Lietuvoje?

– Tereikia pasižiūrėti, kaip atrodo mūsų irklavimo bazė Visagine. Ją net sunku būtų pavadinti baze. Vaizdas baisus. Neturime normalių sąlygų persirengti, apie dušą nė nekalbu. Mūsų valtys kainuoja milžiniškus pinigus, o jos saugomos patalpose, kuriose ant jų bėga vanduo nuo stogo. Žiauru. Prieš trisdešimt metų ši bazė buvo įkurta kaip laikina, tačiau iki šiol jos niekas neremontuoja. Tikiuosi, kad mano medalis pakeis situaciją. Žinoma, labai atsargiai žiūriu į dalijamus pažadus. Žinau, kad jie bus žarstomi geras dvi savaites, o vėliau pažiūrėsime, ar kas nors pasikeis.

– Ar jau susivokėte, kad iškovojote olimpinį sidabro medalį?

– Prisipažinsiu, šoko nepatyriau. Jį patirčiau, jei į Londoną būčiau važiavęs nieko nesitikėdamas. Tokiu atveju iškovojęs medalį būčiau šaukęs, rėkęs, šokinėčiau. Tikėjau savo galimybėmis ir žinojau, ko važiavau į olimpines žaidynes. Prieš pat išvyką svarsčiau: o ką darysiu, jei bus medalis? Vėliau supratau, kad medalis tiesiog turi būti, nes visas savo jėgas tam ir atidaviau. Didelių emocijų nėra, nors tas medalis man labai daug reiškia. Tai yra visų mano idėtų pastangų įvertinimas.

– Kada atsirado siekis iškovoti olimpinį medalį?

– Noras kovoti dėl medalių buvo nuo vaikystės. Žinoma, tada apie olimpinį apdovanojimą neleidau sau nė pasvajoti. Rimčiau apie tai pradėjau galvoti po pasaulio jaunių čempionato, kurį laimėjau. Tai buvo pirmas žingsnis, po kurio supratau, kad galiu kovoti su stipriausiaisiais. Perėjau į suaugusiųjų grupę. Būdamas septyniolikos nesugebėjau gerai pasirodyti atrankoje į Atėnų olimpines žaidynes. Nenukabinau nosies. Tada tik raminau save, kad pasirodysiu Pekino žaidynėse. Atrankoje mane diskvalifikavo, todėl teko laukti dar ketverius metus (juokiasi). Daugelis dabar klausia: ar Rio de Žaneire bus vienintelis siekis – olimpinis auksas? Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes sporte negali pasakyti, kas bus rytoj, o po ketverių metų – tuo labiau. Reikia atiduoti labai daug jėgų, kad patektum į žaidynes.

– Ar sidabro medalis suteiks papildomos motyvacijos ir dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis?

– Kol kas negaliu atsakyti į šį klausimą. Grįžęs namo pailsėsiu ir tik tada, viską apmąstęs, suprasiu medalio vertę man kaip sportininkui. Drąsiai galiu pasakyti, kad šiuo metu pats nesuprantu, kas nutiko ir ką padariau. Tiesiog atvažiavau čia kaip į darbą: atėjau, padariau, išėjau.