"Tiesą sakant, nelabai kas sveikina... Ir aš pats noriu nuo to pabėgti. Va, jūs paskambinote – ir užtenka...", – kuklinosi Valdemaras Novickis. Tituluočiausiam visų laikų Lietuvos rankininkui, olimpiniam ir pasaulio čempionui šiandien sukanka 60 metų.

Su jubiliatu susitikome Karininkų ramovėje, kur glaudžiasi ir Kauno "Granito" klubas. Kukliose patalpose surikiuoti trofėjai, tarp kurių ne vienas, glaudžiai susijęs su šlovingais V.Novickio karjeros momentais.

1987-aisiais su "Granitu" laimėta Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurė, keli anuometės SSRS čempionato medaliai. Skambiausias pergales kaunietis pasiekė su SSRS rinktine: 1988-aisiais Seule iškovojo olimpinį auksą, 1980-aisiais Maskvoje – sidabrą, 1982-aisiais tapo pasaulio čempionu, 1978-aisiais – vicečempionu, 1985-aisiais laimėjo Pasaulio taurę.

O kur dar septyniolika Lietuvos čempionato aukso medalių jau dirbant "Granito" treneriu?

"Pas mus, ypač valdžios kabinetuose, įprasta žmogaus nuopelnus prisiminti tuomet, kai jo nebetenkame. Tad ir aš iškilmių neplanuoju, –  šypsojosi V.Novickis. – Stipriau atšventėme mano 50-metį. Klubas tąsyk surengė didelę šventę. O dabar užteks paminėjimo šeimos rate. Juolab kad netrukus laukia dar viena smagi proga."

Tuoj po savo jubiliejinio gimtadienio V.Novickis su žmona išvyks į Vokietiją, kur dalyvaus jaunesniojo sūnaus, buvusio Lietuvos rinktinės žaidėjo, vestuvėse.

"Valdas kelerius metus draugavo su mergina iš Vokietijos. Jie jau padėjo parašus Civilinės metrikacijos biure Kaune, o vestuvių šventė vyks merginos gimtinėje", – pasakojo pašnekovas.

V.Novickis jau turi ir anūkų. Vyresniojo sūnaus Tomo šeimoje auga mergaitė, kuriai dabar septyneri, ir berniukas, kuriam – penkeri.

– Kokios mintys pasitinkant jubiliejų? – pradėjome pokalbį su olimpiniu čempionu.

– Gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra. Yra etapas, kai esi sportininkas, vėliau – treneris. Viskam savo metas. Dabar mano gyvenime – ramesnis etapas. Kai pažiūriu atgal, matau, kad nuveikta gana daug, pasiekta taip pat nemažai.

– Kad jau prasitarėte apie sūnų… Valdas prieš kelerius metus žaidė Lietuvos rinktinėje, Vokietijos bundeslygos klube. Kaip jo karjera klostosi dabar?

– Jis rungtyniauja 3-iosios lygos klube "Leichlinger TV". Sūnus žaidžia sėkmingai, klubas pirmauja čempionate ir ketina kilti į aukštesnę lygą. Tačiau Valdas jau galvoja apie darbus kitose srityse. Sportinė karjera nėra amžina, o jam jau 30 metų. Tiksliau, jis 30-metį švęs tą pačią dieną, kai aš – 60-metį. Prieš 30 metų žmona man gimtadienio proga padovanojo Valdą (juokiasi – aut. past.). Sūnus kremta informatikos mokslus ir savo ateitį sieja su programavimu.

– Ar jūsų, kaip žaidėjo, karjeros saulėlydis buvo toks pat sklandus?

– Aš į Kauną atvykau ne dėl sportinės karjeros. Atvažiavau iš kaimo turėdamas aiškų tikslą tapti veterinaru. Kopti į sportines aukštumas pradėjau vėliau. Sportuodamas sugebėjau baigti Veterinarijos akademiją, tad ir karjeros pabaiga nebuvo tokia baisi. Juolab kad vos baigęs sportuoti tapau treneriu. Antanas Skarbalius mane nukreipė šia linkme, perdavė Kauno "Granito" vairą.

– Ar nepagalvojote, kad gimėte kiek per anksti? Juk dabartiniais laikais, būdamas tokio aukšto meistriškumo, galėtumėte užsidirbti milijonus?

– Gal tiesos ir yra. Juk dabar Europos klubuose sutartys nepalyginamai didesnės nei mūsų laikais. Tačiau negaliu sakyti, kad gailiuosi. Po Seulo olimpiados spėjau pažaisti Ispanijoje ir Vokietijoje, tad kažkiek užsidirbau. Be to, šiais laikais tikrai nebūčiau pasiekęs didžiausių savo pergalių olimpiadoje ar pasaulio čempionate. Pamenu, kad 1977-aisiais pavyko patekti į planetos jaunimo pirmenybių simbolinę rinktinę, o medalius atsiėmėme iš Švedijos karaliaus rankų. Vėliau buvo Maskvos olimpiados sidabras. Gaila, kad dėl politinio boikoto nevykome į Los Andželo olimpiadą. Manau, kad medalį, veikiausiai aukso, praradome. Laimėjimų buvo ir su "Granitu". Iškovojome IHF taurę, o kitais metais pasiekėme šio prestižinio turnyro finalą. Prieš tai ne kartą džiaugėmės SSRS čempionato medaliais. Sakyčiau, per visą karjerą man trūksta vieno svarbaus trofėjaus – SSRS čempionato aukso.

– Prisiminkite įsimintiniausias karjeros akimirkas, bet ne pergales. Kas labiausiai įstrigo atmintin?

– Ko gero, tai istorija prieš Maskvos olimpiadą. Iki žaidynių – dvi savaitės. Man lūžo koja, ją sugipsavo. Viskas aišku: olimpiada nuplaukė. Aš pamąsčiau, nusiėmiau gipsą, savaip susitvarsčiau koją ir lyg niekur nieko nuvažiavau į rinktinės treniruočių stovyklą. Treneriai, aišku, viską žinojo, bet leido dalyvauti žaidynėse. Prieš pusfinalį – pramankšta. Kažkuris mūsiškių netyčia bakst alkūne man per nosį, o ta ir lūžo. Vis tiek žaidžiau. Negi nerungtyniausi? Juk pusfinalis, medaliai – visai čia pat. Atpildu už tai tapo mano penki įvarčiai į jugoslavų vartus ir kelialapis į finalą.

– Jūsų debiutas trenerio poste buvo kaip reta sėkmingas. "Granitas" net septyniolika metų neturėjo lygiaverčių konkurentų Lietuvos čempionate, buvo prasibrovęs ir į Čempionų lygos pagrindines varžybas. Kaip paaiškintumėte tokią sėkmę?

– Visi buvome išalkę pergalių, degėme entuziazmu. Daug treniravomės. Būdavo, ir tris kartus per dieną. Stengiausi perteikti savo patirtį, įdiegti europinę treniruočių metodiką. Per penkerius metus ne tik įsitvirtinome šalies klubinio rankinio viršūnėje, bet ir subrendome rimtiems pasiekimams su šalies rinktine. Jos pagrindą sudarė granitiečiai. Su Lietuvos rinktine prasibrovėme į pasaulio ir Europos čempionatų finalo turnyrus, galutinėje rikiuotėje patekome į stipriausiųjų dešimtuką.

– Kodėl Lietuvos rinktinei jau 20 metų nepavyksta pakartoti jūsų rinktinės pasiekimų? Ši karta nėra tokia gabi kaip jūsų treniruota?

– Rankininkų lygis panašus. Tačiau jie suvažiuoja iš skirtingų Europos kampelių, pasitreniruoja porą kartų ir stoja į kovą. Mes kartu treniruodavomės ne vieną sezoną. Geros rinktinės per tris dienas nesulipdysi. Nebent susirinktų žaidėjai iš superklubų.

– Galbūt rezultatai pasikeis po permainų Lietuvos rankinio federacijoje, prieš keletą dienų išsirinkusioje naują prezidentą Donatą Pasvenską?

– Tikiuosi, kad papūs nauji vėjai, jaunas vadovas pasiūlys naujų idėjų. O ką nors realaus galėsime pasakyti tik jam pradėjus dirbti.

– Daugiau nei du dešimtmečius vadovavote "Granito" komandai. Kodėl šį sezoną atsisakėte ekipos vairo ir dirbate Alberto Mazeliausko asistentu?

– Reikia tausoti sveikatą. Turiu problemų, dėl kurių patartina vengti stresų.

– Tad tikriausiai nė neverta klausti, ar dar paimate į rankas kamuolį?

– O kaipgi? Pasportuoju. Vaikinams prieš treniruotes – pramankšta, tuomet pajudu ir aš. Be to, ir  dviratį paminu, į baseiną įšoku.