Penkiakovininkė Donata Rimšaitė neslepia: sėkmė ją aplankė tuomet, kai to mažiausiai tikėjosi. Prieš daugiau nei savaitę Portugalijoje iškovota pergalė šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės varžybose – kol kas svarbiausia 20-metės karjeroje.

Vilniaus lengvosios atletikos maniežo fechtavimosi salėje kabo savotiška garbės lenta. Joje suklijuotos kelios tituluočiausių Lietuvos penkiakovininkų Edvino Krungolco ir Andrejaus Zadneprovskio nuotraukos bei keletas kitų, kuriose įamžinti jaunieji sportininkai. "Čia aš ir va čia, – dukart pirštu į lentą bakstelėja D.Rimšaitė. – O didesnę nuotrauką kabinti dar per anksti."

Spalio pradžioje vykusiose penkiakovės pasaulio taurės varžybose lietuvė surinko 5692 taškus ir visoms varžovėms nušluosčiusi nosis tapo čempione. Ši pergalė buvo netikėta visiems, o pirmiausia – ir pačiai sportininkei. "Šio sezono svarbiausias startas buvo Pekino olimpinės žaidynės. O į Portugaliją važiavau atsipalaidavusi, rami, turbūt tai ir padėjo laimėti", – sakė D.Rimšaitė.

Laimėjimas neprasprūdo pro žurnalistų akis: mergina dabar sulaukia nemažai dėmesio, kone kasdien dalija interviu, jau spėjo nusifilmuoti ir televizijos laidoje. "Buvo šiek tiek baisoka", – taip savo debiutą tiesioginiame eteryje prisiminė sportininkė.

– Dėmesys užgriuvo netikėtai? – dienraštis paklausė D.Rimšaitės.

– Tikėjausi, kad pergalės anksčiau ar vėliau ateis. Daug dirbau, todėl kažkada turėjau pasiekti geresnių rezultatų. Juolab kad ir anksčiau kartais sužibėdavau, o paskui ramu būdavo. Ši pergalė buvo labai netikėta ir maloni. Kol kas visi domisi manimi, man tai malonu, tačiau turbūt greitai viskas užsimirš.

– Gal prieš varžybas aplankė nuojauta, kad šįkart tikrai laimėsi?

– Ne, nieko panašaus. Tai tiesiog buvo eilinis startas, specialiai net nesirengiau šioms varžyboms. Po olimpiados buvo poilsis, savaitę atostogavau Graikijoje, tad į Portugaliją vykau per daug nenusiteikusi kovai.

– Vis dėlto turbūt ieškojai pergalės priežasčių?

– Visose rungtyse, išskyrus šaudymą, pasirodžiau taip pat, kaip ir anksčiau. O štai šaudymo rungtis susiklostė neįprastai gerai. Anksčiau treniruotėse šaudžiau neblogai, o varžybose dažniausiai nepavykdavo parodyti gerų rezultatų. O šįkart niekas nesutrukdė pasirodyti gerai, net pati nežinau kodėl. Gal šiek tiek įtakos turėjo sėkmė, gal tai, kad atsipalaidavau, o gal tiesiog tai buvo mano diena.

– Pergalė neeilinė, gal ir atšventei ypatingai?

– Ne, nešvenčiau, nebuvo nei kada, nei su kuo. Aišku, pasveikino artimieji, draugai, ir tiek.

– Kada penkiakovės gerbėjai iš jūsų gali tikėtis naujų pergalių?

– Varžybos Portugalijoje buvo paskutinės šį sezoną, o artimiausi startai bus tik kitąmet – vasario, kovo mėnesiais. Vasarą bus pasaulio bei Europos čempionatai. Be to, dar esu jaunimo grupėje, tad tokios pat varžybos laukia ir su bendraamžiais.

– Pagrindinės šio sezono varžybos buvo olimpiadoje, kur užėmei tryliktą vietą. Ar esi patenkinta tokiu rezultatu?

– Pekino olimpinės žaidynės man buvo pirmosios ir niekas nekėlė aukštų reikalavimų, todėl pasirodymą vertinčiau gerai. Užimta vieta atitiko keltus reikalavimus, bet, žinoma, norėjosi dar geriau. Manau, kad blogas tas sportininkas, kuris nenori tapti čempionu. Galėjau kiekvienoje rungtyje pasirodyti geriau, bet buvo taip, kaip buvo. Ši olimpiada buvo geras indėlis į ateitį ir bandysiu tobulėti toliau.

– Iki šiol Laura Asadauskaitė buvo laikoma geriausia Lietuvos penkiakovininke, tačiau olimpiadoje ji užėmė 15-ąją vietą, o varžybose Portugalijoje – 5-ąją. Ar geresni Jūsų rezultatai leidžia sakyti, kad jau perimate lyderės estafetę?

– Negaliu pasakyti, kurią iš mūsų reikėtų laikyti lydere. Panašiai ir vyrų penkiakovėje – nežinia kuris, E.Krungolcas ar A.Zadneprovskis, yra pajėgesnis. Mūsų sporto šaka yra labai nenuspėjama. Galima gerai pradėti varžybas, tačiau "išsitraukti" prastą žirgą ir nieko nelaimėti. Tiesiog taip jau susiklostė, kad paskutiniai mano startai buvo geresni, todėl nedrįsčiau sakyti, kad esu lyderė.

– Jau minėtų E.Krungolco ir A.Zadneprovskio tandemas ne sykį įrodė, kad yra vieningas it kumštis. O kokie santykiai tarp geriausių Lietuvos penkiakovininkių?

– Sportuojant mes su Laura esame kolegės, gerai sutariame, atrodo, pykčių nebūna. Žinoma, kartais visi susiginčija, bet mes ganėtinai draugiškai bendraujame. Tiesa, laisvalaikio kartu neleidžiame.

– Ar prisimeni, kaip pradėjai sportuoti ir kada pasukai į penkiakovę?

– Mano, kaip sportininkės, karjera prasidėjo netyčia (šypsosi). Ketvirtoje klasėje mėnesį kūno kultūros pamokos vyko baseine, o paskui treneris Vygantas Banys mus visus sukvietė į sportinę grupę. Paskui iš tų visų ketvirtokėlių plaukti likau vienintelė. Plaukimą lankiau trejus metus, tada buvau pastebėta penkiakovės trenerio. Pakvietė pabandyti, pasitreniruoti, o jau po mėnesio buvo varžybos. Koks rezultatas galėjo būti po mėnesio treniruočių?.. Žinoma, jis nebuvo aukštas, tačiau ši sporto šaka mane sudomino.

– Kuo įdomi pasirodė penkiakovė?

– Plaukimas labai skiriasi nuo penkiakovės tuo, kad čia visi žmonės labai draugiški. Visada bendraujame su kitų šalių atstovais, atmosfera tarp mūsų yra labai draugiška ir maloni. O plaukime visi susiskirstę komandomis – čia lietuvių, čia kitos šalies. Tuo metu toks buvo mano pirmas įspūdis.

– Minėjai, kad tavyje treneris įžvelgė penkiakovininkės savybių. Kuo išsiskyrei iš kitų bendraamžių?

– Buvau energinga, koordinuota, turėjau nemažai ištvermės, žodžiu, tiko mano fiziniai duomenys. O darbštumas ir noras treniruotis, manau, yra būdo savybės.

– Septynkovės atstovė Austra Skujytė svarsto galimybę pasirinkti vieną sporto šaką, esą septynių – per daug. Ar penkių sporto šakų derinys nekelia panašių minčių?

– Ne. Septynios – gal ir daugoka, o penkios nėra per daug. Nemanau, kad vienoje sporto šakoje sugebėčiau pasiekti aukštų rezultatų. O penkiakovėje pasiekti didesnių laimėjimų yra gana realu. Tai yra universalus sportas, čia reikalinga ir technika, ir ištvermė.

– Kuri penkiakovės rungtis sekasi geriausiai ir kurios labiausiai nemėgsti?

– Labiausiai patinka fechtavimasis, tačiau ši rungtis ne visada gerai pasiseka. Fechtuojantis būna daug aistrų, riksmų, čia labiausiai jauti pergalės skonį, nes tenka kovoti su kiekvienu varžovu. O problemiškiausia man yra šaudymo rungtis. Varžybose labai sunku susivaldyti, kankina jauduliukas, kuris anksčiau pakišdavo koją ir nepavykdavo gerai pasirodyti.

– O kaip sekasi su žirgais rasti bendrą kalbą?

– Kartais sekasi, kartais – ne. Ši rungtis yra laimės dalykas.

– Gal rengdamasi varžyboms turi savų ritualų?

– Neturiu, tačiau ne pirmą kartą girdžiu tokį klausimą ir jau darosi netgi baisu (šypsosi). Galbūt jie ir yra, tačiau specialiai nieko nesureikšminu.

– Kas labiausiai tave palaiko?

– Turiu draugą, jis visada mane palaiko, labai dėkui jam už tai. Žinoma, ir šeima – mama, sesė bei trenerių kolektyvas: Jurijus Moskvičiovas, Egidijus Tindžiulis, Gediminas Pikūnas.

– Kaip sekasi suderinti aktyvų sportą ir mokslus?

– Baigusi 12 klasių, metus praleidau, o šiemet esu Vilniaus pedagoginio universiteto kūno kultūros specialybės pirmakursė. Dėstytojai nenuolaidžiauja, kad esu sportininkė, tenka lankyti paskaitas, mokausi dieniniame skyriuje. Jei nepavyks visko suderinti, mokysiuosi neakivaizdžiai. Tai įvardyčiau kaip tarpinį etapą. Man, kaip sportininkei, tokios studijos yra pravartus dalykas, tačiau vėliau reikėtų įgyti ir kokią kitą specialybę.

– Neseniai viename iš vyriškai auditorijai skirtų žurnalų buvo publikuojama L.Asadauskaitės erotinių nuotraukų fotosesija. Ką manai apie tai? Jeigu ir tau pasiūlytų, ar ryžtumeisi taip pozuoti?

– Laura yra išvaizdi mergina, nuotraukose gražiai atrodė. Nors sakoma, niekada nesakyk niekada, bet artimiausiu metu nesutikčiau to padaryti, tai neatitinka mano pažiūrų.