Užsispyręs ir atkaklus žemaitis Kazys Maksvytis iš Kretingos rajono jau po pirmojo sezono bronzinėmis raidėmis papildė kone pusę amžiaus gyvuojančio Klaipėdos „Neptūno“ krepšinio klubo istoriją.

Nuo 1964-ųjų Lietuvos čempionatuose žaidžiantys klaipėdiečiai iki šių metų nebuvo įstengę savo aistruolių nudžiuginti medaliais. Jaunas pagal stažą vyrų krepšinio specialistas nušluostė nosį visiems iki šiol „Neptūną“ į priekį vedusiems strategams.

Ilgai švenčiama pergalė

– Ar jau atslūgo euforija po istorinės „Neptūno“ pergalės?

– Atrodo. Pergalę verčia užmiršti tie, kurie jau klausinėja apie kitą sezoną. Sakau, leiskite dar pasidžiaugti neseniai pasibaigusiomis pirmenybėmis, iškovotais medaliais.

– O sveikinimų, šventimo maratonas nenuvargino?

– Ne, tai malonioji sezono dalis. Pradėjome švęsti iš karto po pergalės Prienuose. Kitą dieną Kaune laukė medaliai. Vėl reikėjo vykti į laikinąją sostinę ir grįžti autobusu naktį. Trečioji šventė – su klaipėdiečiais – buvo surengta naktiniame klube. Jame buvau trumpai, nes reikėjo išskristi į Prancūziją. O trečiadienį iškilmingai mus pasveikino miesto valdžia.

– Į Klaipėdą atvykote gyventi šiais metais, klaipėdiečiai jus dar nelabai pažįsta.

– Gimiau Kretingos rajone, Darbėnuose. Ten mano šaknys. Giminė – plati. Klaipėdoje nemažai gyvena giminaičių. Su jais susitinkame tradiciniuose Maksvyčių susitikimuose. Su Darbėnų miesteliu atsisveikinau baigęs vidurinę mokyklą. Tolesnis mano gyvenimas buvo ir yra susijęs su didmiesčiais. Išvykęs studijuoti į tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą, vėliau tapusį akademija, taip ir likau Kaune.

Gavęs diplomą, įsidarbinau šio miesto krepšinio mokykloje. Jei pridėčiau studijų laiką, tai laikinojoje sostinėje gyvenau 15 metų. Turiu šiame mieste butą, kurį dėl darbo Klaipėdoje esu palikęs. Kiekvieną vasarą stengiuosi sugrįžti į tėviškę.

Netapo geru sportininku

– Labiau jus žinome kaip trenerį, o apie žaidėjo pergales neteko girdėti.

– Gyvendamas Darbėnuose bandžiau įvairias sporto šakas. Lankiau bokso, šaškių, karatė, futbolo treniruotes. Visas – po truputį. Mama net nuvedė į muzikos mokyklą, nupirko pianiną. Kai po pusės metų bokso pratybų panorau lankyti krepšinį, treneris Gediminas Kuchalskis ironizavo: „Ką tu, pagranduk, veiksi krepšinio aikštelėje?“ Krepšinio nelankiau savo rajone.

Šios sporto šakos pagrindus gavau studijuodamas Lietuvos kūno kultūros akademijoje. Ten žaidžiau už antrąją komandą. Kol buvau jaunas, buvau savamokslis žaidėjas. Kovojau Kretingos pirmenybėse, šeimų turnyruose. Esame žaidę Budrio taurės šeimų turnyre. Patekome į finalinį turnyrą, kuriame užėmėme šeštąją vietą.

Matydamas, kad į sporto aukštumas neužkopsiu, susikoncentravau į trenerio darbą.

– Kada nusprendėte būti specialistu?

– Dar studijuodamas LKKA, pradėjau dirbti treneriu Kauno krepšinio mokykloje. Viską, ką iki atvykimo į Klaipėdą buvau iškovojęs, pasiekiau su Lietuvos jaunimo rinktine. Visus ketverius metus mes skynėme vien aukso medalius. Su šia komanda laimėtų titulų užtektų visam gyvenimui – triskart Europos, sykį pasaulio čempionas. To norėtųsi pasiekti su vyrų komanda. „Neptūno“ bronzos medaliai – pirmoji sėkmė didžiajame krepšinyje.

Klaipėdoje viskas patinka

– Ar esate patenkintas pirmaisiais metais Klaipėdoje?

– „Neptūno“ klubas nuomoja butą Dragūnų kvartale. Labai maloni vieta – pušynėlis, apšviesti takai vaikščioti. Mėgstu bėgioti krosus. Apskritai esu viskuo patenkintas – sąlygomis ir tuo, kad galiu per pusvalandį grįžti aplankyti tėvų. Pačioje Klaipėdoje daug draugų, vaikystės ir jaunystės prisiminimų. Ir sporte pagrindinis tikslas buvo pasiektas – Lietuvos čempionate laimėjome medalius. Metus įvertinčiau gerais. Tikiuosi, kad klubo valdyba teigiamai įvertins sezoną ir aš dar liksiu uostamiestyje.

– Ar sportiška buvo jūsų šeima?

– Šeimoje buvau trečias vaikas. Abi vyresnės – sesės. Šiandien Dianai – 45-eri, Snieguolei – 42-eji. Tėvas mėgo sportą – boksavosi, mama lankė gimnastikos pratybas. Dėdė – buvęs irkluotojas. Vienas pusbrolis – tinklininkas, kitas – Mindaugas Maksvytis – futbolininkas, gynęs „Atlanto“ futbolo komandos vartus. Mindaugo tėvas – mano krikštatėvis. Klaipėdoje pas juos Vytauto gatvėje esu nemažai praleidęs dienų.

– Varžybose būdavo ir jūsų žmona su dviem dukrelėmis.

– Jau ketveri metai esu susituokęs. Žmona Eglė – kaunietė. Susipažinome viename šio miesto bare. Auginame dvi dukreles: 3-ejų Godą ir vienerių Gretą.

– Ar būsimoji žmona žinojo, kad susipažino su krepšinio treneriu?

– Žinojo. Kaip ir tūlas kaunietis, ji domėjosi krepšiniu. Dabar – dar daugiau. Net giminės šaknys ją savotiškai įpareigoja, nes žmonos giminaitis – dėdė – garsusis Šarūnas Marčiulionis.

– Gal dviem sesutėms reikėtų broliuko?

– Gerai būtų. Norėčiau. Vaikai – tai gerai.

– Rizikuosite?

– Visko gali būti. Bet dabar darome pauzę.

– Vardai – gražūs. Rinkote patys ar pasitelkėte giminę?

– Buvome sudarę ilgą vardų sąrašą. Po to atmetimo principu braukėme vardus, kol liko po vieną. Be abejo, iš giminės buvo pasiūlymų. Močiutė net savo sąrašą buvo pateikusi.

Namie nori tylos

– Ar grįžęs iš varžybų ar treniruočių šeimoje kalbatės apie krepšinį?

– Ne. Stengiuosi nekalbėti. Žmona pagal mano nuotaiką supranta, kaip jaučiuosi. Labiausiai namie noriu tylos, nes trenerio darbas – psichologinis, su žmonėmis. Grįžus į šeimos ratą, norisi ramybės, nesinori matyti skraidančių lėkščių.

– O varžybos pareikalauja daug energijos?

– Psichologiškai pavargsti. Tačiau laikui bėgant su tuo susigyveni. Kai Vilniuje žaidėme, finalą stebėjo 13 tūkst. žiūrovų, į lemiamas rungtynes Rygoje suvažiavo 11 tūkst. aistruolių. Ypatingas jausmas, kai po tokių pergalių rugsėjo mėnesį atėjęs į krepšinio mokyklą turi padėti užrišti sportinių batų raištelius pirmus žingsnius krepšinyje žengiantiems pipirams.

Pagalvoji kartais apie motyvaciją, kai vieną dieną žaidi sausakimšoje arenoje, o kitą pypliui padedi batus užsirišti. Gal todėl ir išėjau į suaugusiųjų sportą, nes jaunimo varžybose susirinkau visus titulus. Siūlė vėl treniruoti 16-mečius. Man tai praeitas etapas – akys nežiba. Šiandien noriu susikoncentruoti į vyrų krepšinį. Čia manęs laukia nauji iššūkiai.

Pomėgis – kolekcionuoti medalius

– Gal dar turite pomėgių, be krepšinio, gal ką nors kolekcionuojate?

– Šaškėmis galiu išmėginti jėgas gero lygio turnyre. Vasarą patinka futbolą žaisti. Nors aplink Darbėnus yra miškų, tačiau nesu grybautojas ar uogautojas. Nesu ir žvejys. Man labiau patinka aktyvus poilsis, kai būriuojasi žmonės. Ir kol kas nieko, išskyrus medalius, nekolekcionuoju. Laukiu, kai persikraustysiu gyventi į didesnį būstą, gal namą, tada įrengsiu jiems vietą.

– Kur labiausiai patinka Klaipėdoje praleisti laisvą laiką?

– Dažniausiai būname prie jūros. O šiaip būnant namie aplanko draugai, giminaičiai. Kartais norisi net ramybės. Apskritai, kol kas nuobodžiai gyvename: sportas, darbas, namai, vaikai.

– Kokie uostamiesčio sirgaliai?

– Norėtųsi, kad jie aktyviai palaikytų komandą nuo sezono pradžios. Ir po pralaimėtų rungtynių būtų geranoriški. Tačiau nevengtų ir kritikos. Kartais kritika būna naudinga, priverčia pasitempti. Noriu, kad aistruoliai mus palaikytų ir varge, ir džiaugsme. Smagu, kad jie gausiai renkasi, pagal lankomumą nusileidžia tik Kauno „Žalgirio“ gerbėjams.

– Ar pergales su jaunimo rinktine galima tapatinti su „Neptūno“ sėkme?

– „Neptūno“ pergalė – savotiškas džiaugsmas. Dar smagiau laimėti nei su jaunimu. Su vyrais reikia plušėti visus metus, rinktinės pergalės vaisiais gali mėgautis po pusantro mėnesio treniruočių. Ten dėmesys yra sutelkiamas kone į vienerias varžybas, o šalies čempionate vyrų laukia ilga distancija. Sužaidi rungtynes – pauzė, kažką tobulini, kažką keiti.

Atostogaus Lietuvos kaime

– Tikriausiai po visų švenčių maratono prasidės tikros atostogos. Kur žadate jas praleisti?

– Tai bus pirmosios atostogos vasarą po šešerių metų pertraukos. Turiu keletą pasiūlymų. Donatas Motiejūnas kviečia vaikų stovykloje surengti keletą treniruočių. Pasirinkau laisvesnį grafiką. Planuojame atostogauti kur nors Lietuvoje, nes su mažomis dukrelėmis toli nenuvažiuosi. Be to, Darbėnuose laukia renginys – krepšinio turnyras, kurį globoju.

– Ar galima sakyti, kad esate garsiausias Darbėnų žmogus?

– Nežinau. Manau, kad esu vienas geriausių gimtojo miestelio ambasadorių. Darbėnai pernai „paspaudė“ Kretingą, kad man suteiktų garbės piliečio vardą. Politikai muistėsi – tai esu per jaunas, tai nuopelnai per maži. Valdžios žmonės taip balsavo, buvo nepritariančių. Malonu, kad dauguma buvo už.

Vizitinė kortelė
Gimė 1977 m. birželio 15 d. Darbėnuose.
1995 m. baigė Darbėnų vidurinę mokyklą.
1999 m. baigė LKKA (dabar LSU), įgijo bakalauro laipsnį.
2001 m. įgijo magistro laipsnį.
Nuo 2000 iki 2011 metų dirbo Kauno krepšinio mokykloje.
Dirbo Kauno „Atleto“, Kauno „Aisčių“, Jonavos „Triobet“ komandose.
2011 m. Lietuvos sporto žurnalistų buvo išrinktas geriausiu Lietuvos treneriu.
2012 m. treniravo Vilniaus „Sakalus“.
2013 m. pradėjo treniruoti Klaipėdos „Neptūną“.
Ugdė Lietuvos jaunimo rinktinę, tris kartus tapusią Europos ir sykį pasaulio čempione.
Kretingos rajono garbės pilietis.
Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.