Sportininkė O. Dobrovolskaja turi regos negalią, kurią sukėlė pigmentinis retinitas. Labai reta, nuolat progresuojanti ir genetiškai paveldima liga lėmė, kad šiandien Oksana mato vos 1 proc. Sportininkė pasakojo, jog ligą iš mamos paveldėjo du iš keturių vaikų, todėl ji visada žinojo, ko tikėtis.

„Nėra neįmanomų dalykų, yra tik mūsų ribotas mąstymas apie tai, kas yra įmanoma. Problemos dydis priklauso nuo mūsų požiūrio, kaip mes į problemą pasižiūrėsime, tokio dydžio ta problema ir užaugs, arba priešingai – sumažės. Manau, jog tai geriausiai įrodo mano pavyzdys. Anksčiau buvau taip toli nuo sporto, o dabar sportas yra mano pagrindinė karjeros kryptis. Pats gyvenimas man įrodė, jog buvau neteisi galvodama, kad man tai neįveikiama“, – sakė paraatletė.

Svarbu ne tik palaikymas, bet ir supratimas

Oksana sportu pradėjo domėtis nuo šešiolikos metų. Paraatletė sako, jog jau tada pastebėjo, kad aplinkinių noras padėti negalią turinčiam žmogui ne visada leidžia jaustis geriau, visuomenei kartais dar trūksta žinių ir supratimo. Įprastoje mokykloje merginai su negalia mokytojai vis nuolaidžiavo, siūlė nesportuoti ir net nelaikyti brandos egzaminų.

„Labai džiaugiuosi, kad nuolat pakliūdavau į gerą mikroklimatą. Visi klasiokai buvo labai geri ir paslaugūs, tačiau kaip ir suaugę iš nežinojimo vis bandė apsaugoti, darydami man „meškos paslaugą“. Nors visada savyje turėjau noro varžytis, nenustygau vietoje, tačiau aplinka nuolat ragino pasisaugoti, pailsėti, pasėdėti. Įtikėjau, jog taip ir turi būti. Juk koks gali būti sportas, kai nematai?“ – pasakojo O. Dobrovolskaja.

Tada dar net nežinojau, kaip atrodo diskas, tačiau per porą mėnesių pasiruošėme varžyboms.

Tačiau situacija kardinaliai pasikeitė, kai Oksana nusprendė lankytis aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre „LASUC“. Čia ji suprato, jog sportuoti gali kiekvienas, reikia tik turėti noro ir ryžto. Ją džiugino ir tai, kad ten besimokantiems mokiniams nebuvo taikomos jokios išlygos, o kaip tik padedama pasiruošti egzaminams ir raginama sportuoti. Taip Oksana ne tik išlaikė egzaminus, bet ir įstojo į universitetą. Po studijų O. Dobrovolskajai grįžus į aktyvų sportą, treneris pastebėjo merginos potencialą ir pasiūlė išmėginti disko metimą.

„Tada dar net nežinojau, kaip atrodo diskas, tačiau per porą mėnesių pasiruošėme varžyboms. Pirmose savo varžybose numečiau 20 metrų, kas tuo metu jau buvo labai geras rezultatas. Kitą dieną man paskambino Paralimpinio komiteto prezidentas ir pasiūlė toliau profesionaliai sportuoti“, – apie kelią link paralimpinių žaidynių pasakojo sportininkė.

Įkvepiančiomis istorijomis Oksana su kitais paraatletais dalijosi ir Lietuvos paralimpinės rinktinės išlydėtuvėse į Paryžių. Į renginį susirinkę svečiai galėjo ne tik išreikšti savo palaikymą paralimpiečiams, bet ir specialiai surengtoje diskusijoje iš pirmų lūpų išgirsti, kaip vyksta sportininkų pasiruošimas Paryžiaus paralimpinėms žaidynėms.

Treniruotės kūnui ir protui

O. Dobrovolskaja prisipažįsta, kad disko metimas yra priskiriamas techninėms rungtims, o tai reiškia, jog treniruotės reikalauja ne tik daug fizinio, tačiau ir protinio darbo – reikia nuolat analizuoti ir tobulinti atliekamą judesį. Anot paralimpietės, techninės rungtys tuo ir yra sudėtingos, jog net nuolat atlikdamas tą patį judesį, gali rasti, ką patobulinti.

„Nuo mažens mūsų niekas nemokė dirbti su savo emocijomis, todėl dabar, kaip profesionaliai sportininkei, tą daryti ir yra sunkiausia. Išorėje viskas paprasta, pavyzdžiui, jeigu mano kojos yra silpnos, aš žinau, kokius pratimus man reikia daryti, kad jas sustiprinčiau. Tačiau jeigu man sunku emociškai, tai suprasti, su kuo man reikia padirbėti – daug sudėtingiau“, – emocijomis prieš startą dalijosi O. Dobrovolskaja.

Anot sportininkės, anksčiau ji susikoncentruodavo į siekiamą rezultatą, dėl to jausdavo stiprų nusivylimą, jei jo nepavykdavo pasiekti. Dabar ji dėmesį nukreipia ne į skaičius, o į geriausią techniką. Džiugina ir tai, kad su juntama emocine įtampa Oksana šįkart taip pat susitvarko lengviau, – tam padėjo sporto psichologo konsultacijos.

„Esu fiziškai sustiprėjusi, o sporto psichologo dėka išmokau grąžinti savo mintis į realybę, tvirtai atsistoti ant žemės ir neprarasti savikontrolės. Sporto psichologas padėjo suprasti, kaip svarbu pasiruošti varžyboms psichologiškai – juk kaip treniruojame savo kūną, taip turime treniruoti ir savo mintis, emocijas“, – pridūrė lengvaatletė.

Taip pat žiūrėkite: Paryžiuje vyksta paralimpinės žaidynės