„Lyg Dakaras būtų lengvas užsiemimas, starte prasmego sankabos pedalas. Išjudėti į 800 km ilgio maratoną be sankabos nėra gera mintis. Greičio ruožas akmeningas ir smėlingas. Turėjome vieną prakirstą ratą, vieną kartą buvome užstrigę. Stebuklas, kaip iš ten išsikrapštėme. Bet iš esmės – finišas, ir, manau, kad nieko labai stipriai neapgadinome“, – iškart po greičio ruožo dėstė Dakaro legenda B. Vanagas.
Šiandienos trasa, pasižyminti itin sudėtinga navigacija, aštriais akmenimis ir dulkių debesimis, reikalavo ne tik greičio, bet ir juvelyrinio tausojimo. Bet kokia menkiausia klaida gali lemti bemiegę naktį dykumos platybėse.
Pasak A. Paliukėno, dulkės buvo „kosmosas”, ypatingai pirmoje greičio ruožo dalyje ir kanjonuose. Dėl to buvo dar sunkiau naviguoti, nes kelio praktiškai nesimatė.
„Navigacija buvo tikrai sunki. Pirmieji automobiliai pasirinko blogas linijas ir ne iš tos pusės atvažiuodavo į kontrolės punktus. Reikėjo šiek tiek pagalvoti, kaip suktis. Po to dar buvo kelios vėžės ne ten, kur reikia, bet kažkaip išvažiavome. Gaila, kad pasivydavome vis prieky važiuojantį varžovą, kuris vis pasiklysdavo, grįždavo į teisingą kelią, o mes tada papuldavome į dulkes”, – įspūdžiais po pirmosios maratono dienos dalijosi A. Paliukėnas.
Ekipažas pila degalus ir keliauja tvarkyti legendinio „Black Hawk” – ieškoti sprendimo sankabai.
AlUla panoraminio regiono romantika baigėsi jau seniai, visgi ketvirtojo greičio ruožo pabaiga yra tik pradžia. Pasiekę finišą sportininkai negrįžtą į bivuaką, o lieka visiškai vieni dykumoje. Jų laukia 48 valandos be mechanikų, be atsarginių dalių ir griežtas draudimas naudotis išorės pagalba. Miegas palapinėse miegmaišiuose, vakarojant prie laužo po žvaigždėtu Arabijos dangumi bei valgant sausą davinį – toks išlikimo vakaras beribiuose smėlynuose laukia sportinininkų.
Naujausi komentarai