Daugiausia prancūzų

1907 m. sausį prancūzų laikraštis "Le Matin" išspausdino skelbimą: "Būtina įrodyti, kad, kol žmogus turi automobilį, jis gali nusigauti kur tik reikia. Ar kas nors ryšis šią vasarą nuvažiuoti automobiliu nuo Pekino iki Paryžiaus?" Drąsuolių atsirado – du mėnesius trukusios lenktynės įvyko, dalyviai, be kitų miestų, važiavo ir per Vilnių. Įkvėpti sėkmės "Le Matin" žurnalistai kartu su Amerikos "New York Times" kolegomis po metų nutarė eiti dar toliau ir inicijavo supertransatlantinį ralį Niujorkas – Paryžius per Ameriką, Aziją ir Europą. Istorikai rašė, kad, žinant to meto automobilių pramonės išsivystymo lygį, tokio ralio atsiradimas prilygo vos ne šiandienos ekspedicijai į Marsą.

Taigi, ankstų 1908 m. vasario 12 d. rytą, "The New York Times" žodžiais, apie pustrečio šimto tūkstančių niujorkiečių susirinko Taimso aikštėje palydėti į tolimą rizikingą kelionę šešis drąsuolių ekipažus. Kadangi Prancūzija tuo metu laikyta šios šakos lydere, ji įregistravo net tris komandas su "De Dion-Bouton", "Motobloc" ir "Sizaire-Naudin" automobiliais. Vokiečiams atstovavo "Protos", italams "Zuest", o amerikiečiams "Tomas Flyer".

Lenktynių nugalėtojų laukė tūkstančio dolerių prizas, kurį rėmėjai vėliau užmiršo įteikti nugalėtojai "Tomas Flyer" komandai. Tik po šešiasdešimties metų, 1968-aisiais, kai tebuvo gyvas vienintelis komandos narys George'as Schusteris, "The New York Times" savo žodį ištesėjo.

Įvertinant to laiko kelių būklę, automobiliai lenktynėms buvo pagaminti sunkūs, atviromis kabinomis ir, saugumo sumetimais, be stiklų. Komandas sudarė pagrindinis vairuotojas, vairuotojas mechanikas ir padėjėjas reporteris, telegrafu perdavinėjęs pranešimus.

Techniniai nesklandumai

Jau pati pradžia pateikė netikėtumą. Startą raliui lygiai vienuoliktą valandą turėjo pistoleto šūviu duoti generolas George'as McClellanas. Tačiau jis užtruko ir po penkiolikos minučių iššovė kažkas kitas iš minios. Lyg tyčia lenktynių išvakarėse gausiai prisnigo. Jau mažiau nei po keturių valandų 71-ame km iškrito prancūzų ekipažas su "Sizaire-Naudin" – lūžo galinė ašis. Po to "Thomas Flyer" įvažiavo į griovį, nuo smūgio persikreipė rėmas ir trūko karteris. Per dvi paras keturi iš penkių ekipažų net nesugebėjo išvažiuoti už valstijos ribų.

Su didžiulėmis problemomis susidūrė po starto ir vokiečių 34 AG "Protosas". Įvažiuojant į Ilinojaus valstiją sulūžo paskutinysis atsarginis ratas. Račius per daugiau nei parą pagamino naują, o tuo metu be perstojo gausiai snigo. Todėl ekipažas nutarė važiuoti bėgiais. Bet taip važiuoti buvo galima tik naktimis, kai nekursavo traukiniai. Negana to, sulūžo krumplys. Komandos kapitonas Hansas Kepenas traukiniu nuvyko į Čikagą naujos detalės. Neįveikęs Uolinių kalnų, iš distancijos pasitraukė prancūzų "Motobloc", o "De Dion" ekipažą atšaukė gamykla. Amerikos etapą pirmasis, kaip ir dera, įveikė amerikiečių "Thomas Flyer", iki San Fransisko užtrukęs 41 dieną aštuonias valandas ir penkiolika minučių. Amerikiečiai, kaip ir buvo suplanuota, judėjo Ramiojo vandenyno pakrante Aliaskos link.

Tačiau gamtos išdaigų išgąsdinti ir bijodami ankstyvo fiasko organizatoriai pakeitė lenktynių trasą. Pirmiausia, Beringo sąsiauris taip ir neužšalo. Antra, 2 m sniego kalnai sužlugdė bet kokį lenktynininkų entuziazmą ir šie nepanoro toliau važiuoti. Trečia, Kanada atsisakė praleisti automobilius per savo teritoriją iki Aliaskos. Rengėjai šią problemą išsprendė greitai, nutarę plukdyti transportą į Aliaską laivais. Bet čia sniego buvo dar daugiau, o sąsiauris nė negalvojo užšalti. Todėl akivaizdžiai pirmavęs ekipažas grįžo atgal iki Sietlo, kur lenktynių dalyvių laukė garlaivis, turėjęs juos nugabenti į Jokohamą Japonijoje, o iš čia – į Vladivostoką.

Kelionė bėgiais

Vladivostoke rimtų bėdų kilo ne dėl kelių, o dėl benzino. "Thomas Flyer" vairuotojas G.Schusteris metėsi ieškoti degalinės ir netyčia atrado vokiečių kontorą "Kunst und Albers". Vokiečiai sutiko pristatyti degalų statines per visą maršrutą, tačiau jų ūkvedys puikiai žinojo, kad amerikiečiai varžosi su vokiečių ekipažu, todėl kategoriškai atsisakė išduoti degalus. Ir čia išgelbėjo G.Schusterio vokiečių kalbos mokėjimas. Jis pakartojo, kad nori pirkti, o ne gauti benzino, ir jeigu jį atsisakys aptarnauti, tai rytoj laikraštis "The New York Times" visam pasauliui paskelbs, ko verta kompanija "Kunst und Albers".

Vladivostoke kelių nebuvo visai – tik traktai, po lietaus tampantys nepereinamu purvynu. Vienintele transporto arterija, siejusia Tolimuosius Rytus su Rusijos centru, buvo Transsibiro geležinkelio magistralė. Ja ir teko važiuoti. Būtent čia atsitiko tas komiškas epizodas, vėliau atkurtas filme "Didžiosios lenktynės", kai "Thomas Flyer" iš tiesų vos nesusidūrė su traukiniu. Kaip vėliau prisiminė G.Schusteris, automobilis įvažiavo į tunelį, o iš priekio pasigirdo garvežio švilpukas. Neliko kur trauktis, todėl teko jungti atbulinę eigą. Kai panaši situacija pasikartojo ir su "Zust", o italai pradėjo skubiai stumti 2 t automobilį nuo bėgių, užsidegė variklis. Ugnį pavyko užgesinti lietpalčiais... Po to rusų valdžia uždraudė automobiliams važiuoti geležinkelio bėgiais. Lenktynės Azijoje klostėsi daug sėkmingiau, nes čia buvo šilta ir be sniego. Pasak Antonio Scarpolo, "buvo problemų su Mandžiūrijos tigrais, azijietiškaisiais vabzdžiais, didesniąją kelio dalį teko badauti, buvome užpulti Kinijos plėšikų, neišvengėme ligų, o Pavolgio stepėse pliaupęs lietus pavertė kelią koše." "Zust" ekipažas per dulkes nepastebėjo stataus skardžio, ir automobilis nusirito nuo 45 m aukščio. Žmonės spėjo iššokti ir nesusižeidė, tačiau automobilį teko rimtai remontuoti.

Nelaimė kelyje

Vairavimas be poilsio ištisą parą sukūrė dar vieną problemą – užmigę vairuotojai neretai iškrisdavo iš atviro automobilio, todėl juos diržais ir virvėmis pririšdavo prie sėdynės. Šiaip ar taip, lenktynininkai sėkmingai pravažiavo Nižnij Novgorodą, Maskvą, Peterburgą. Vakarinę Rusijos imperijos ir Rytprūsių sieną ties Taurogenu pirmasis sėkmingai kirto H.Kepeno vairuojamas "Protos". Ir štai čia, kai iki išsvajotojo Paryžiaus liko, atrodė, vien lengvas pasivažinėjimas, įvyko tragedija, į šių lenktynių istoriją, deja, ne visai gražiai įrašiusi Taurogeno (Tauragės) miesto vardą.

Vokiečių "Protos" akivaizdžiai pirmavo, jiems į nugarą kvėpavo "Thomas Flyer", o beviltiškai atsilikdami italai spaudė iš visų jėgų mėgindami konkurentus pasivyti. Neformalus komandos lyderis buvo jauniausiasis lenktynių dalyvis dvidešimt vienerių A.Scarpolo iš Neapolio. Vos pravažiavęs Taurogeną, ekipažas pasienio kaime (tikėtina, Butkelių – Taurų ruožas) sutiko arklių traukiamą vežimą su važnyčiotoju. Vairuotojas perspėdamas paspaudė garso klaksoną. Tačiau vietoje to, kad pasitrauktų į šalį, arkliai pasibaidė ir nevaldomi metėsi į kelio pakraštį, kur, likimo ironija, ramiai žaidė du berniukai. Vežimas ant jų užlėkė, A.Scarpolo žodžiais, "dingo kelio dulkėse, ir kairiajame kelkraštyje, smėlio ir kraujo klane, vienas vaikas liko gulėti negyvas." Italai dar mėgino kūnelį gaivinti, tačiau "jis mašinos gale ant kailių krūvos gulėjo tarsi miegodamas..."

Amerikiečių pergalė

Italų lenktynininkai sąžiningai atvyko į iki tol menkai girdėtą Taurogeną pranešti apie nelaimingą atsitikimą. Kol pareigūnai aiškinosi visas nelaimės aplinkybes, italai trims paroms buvo uždaryti į kalėjimą (greičiausiai, dabartinėje Tauragės pilyje). Be jų, kameroje buvo dar keturiolika kalinių. Kaip vėliau rašė minėtasis A.Scarpolo, "niekada, net ir dykumoje ar Mirties slėnyje, kai lūpos tino nuo troškulio ir kamavo aukščiausia temperatūra, neišgyvenome tokio skausmingo vienatvės jausmo, kaip ant medinio Rusijos kalėjimo suolo."

Galiausiai nustatyta, kaqd kaltas pats važnyčiotojas, nesugebėjęs suvaldyti žirgo, ir, atsiprašęs už sutrukdymą, viršininkas lenktynininkus paleido. Jau ir taip smarkiai atsilikdami jie išvyko iš Taurogeno į Paryžių būdami dar liūdnesnės nuotaikos. Po metų italų ekipažo narys A.Scarpolo išleido unikalią knygą, išverstą ir į anglų kalbą, "Aplink pasaulį automobiliu". 1908 m. liepos 26 d. vokiečių komanda pirmoji pasiekė Paryžių. Tačiau lenktynių teisėjai "Protos" ekipažą, dar pradžioje įstrigusį JAV viduryje ir, stengiantis suspėti į laivą, automobilį iš Aidaho valstijos į Sietlą atvežusį traukiniu, nubaudė penkiolikos dienų bausme, o pirmąją vietą skyrė amerikiečiams, atvykusiems į Prancūzijos sostinę po keturių dienų. Taip "Thomas Flyer" lyderis G.Schusteris amžiams įėjo į istoriją kaip pirmasis vairuotojas, per 169 dienas nuvažiavęs 21 470 km.