Suteikia pasitikėjimo

– Tautvydai, papasakokite, kaip keitėsi jūsų santykis su sportu? Ir kaip atradote triatloną, kuriuo šiandien esate taip užsidegęs?

– Sportavau beveik visą gyvenimą, tačiau maratonu ir triatlonu pradėjau užsiimti prieš dvejus metus. Iki tol užsiėmiau boksu, mėgau pėsčiųjų žygius, sporto salę.

Darbo kolektyve atsirado naujas žmogus – Rolandas Bielskus, girdėjęs apie triatloną, tačiau pats dar nedalyvavęs. Jis ir pasiūlė man kartu išbandyti "Iron 100" triatloną. Tada iki jo buvo likę vos mėnuo ar du. Susikooperavome, išsinuomojome dviračius ir pradėjome ruoštis. Buvau važiavęs dviračiu ne daugiau kaip 20 km. Nuvažiavau du kartus po 100 km – jaučiausi pasiruošęs. O plaukti mokėjau tik brasu (varlyte).

Galiu pasakyti, kad tose varžybose buvo žiauriai sunku, vos galų neatidavėme (šypsosi). Tačiau tai motyvacijos eiti toliau neatėmė. Sužinojęs, kad yra ir dvigubas, ir trigubas triatlonai, nusprendžiau iš karto ruoštis dvigubam. Už plaukimo pamokas norėčiau padėkoti Ramūnui Leonui, jo dėka be didesnių vargų galiu plaukti krauliu. Ačiū Marijui Butrimavičiui, kuris daug pagelbėjo ruošiantis dviračio rungčiai.

Paskaičiavau, kad nuo sausio iki dabar jau esu nubėgęs 40 maratonų, dviračiu nuvažiavęs apie 4 tūkst. km, nuplaukęs apie 250 km. Per savaitę sportui skiriu apie 15–20 valandų.

– Sakoma, kad aktyvus sportas smarkiai transformuoja gyvenimą, keičia charakterį. Ką jums reiškia sportas?

Pasižiūrėjau į save veidrodyje, nusprendžiau, kad viskas, reikia viską grąžinti į savo vietas.

– Aš sportuoju dėl to, kad sportas – tai sveikata, įdomios pažintys, nauji išbandymai, užsigrūdinimas. Jau neatsimenu, kada esu kuo nors sirgęs. Nesvarbu, lyja, sninga ar spaudžia šaltukas, vis tiek bėgame, žygiuojame. Sportas suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, naujų potyrių, adrenalino, naują draugų ratą.

Būtina išsiugdyti valią

– O ką veikiate, kai neavite sportinių batelių? Papasakokite apie savo darbą bei laisvalaikį.

– Dirbu įmonėje, kuri užsiima liftų ir krautuvų pardavimu, esu atsakingas už prekybą. Mano darbo diena trunka nuo pusės aštuonių iki pusės penkių. Tai labiau protinis darbas, tad lieka jėgų sportui. Ruošiantis varžyboms treniruotis tenka ir prieš darbą (keliesi 4 val. ryte ir, jei, oras palankus, plauki atvirame telkinyje), ir po jo, ir savaitgaliais.

– Bėgimas pastaraisiais metais išpopuliarėjo, šiandien jau neretas gali pasigirti įveikęs maratoną ar bent pusę, ketvirtį jo distancijos. Vis dėlto varžybos, kuriose dalyvaujate jūs, –  gerokai rimtesnis išbandymas organizmui. Kas svarbiausia ruošiantis ultratriatlonui?

– Sveikas gyvenimo būdas – nevartoju alkoholio, nerūkau. Problemų dėl sveikatos neturiu, tad pas gydytoją profilaktiškai apsilankau kas pusmetį. Vartoju reikalingus papildus, vitaminus, atlieku kraujo tyrimus.

Tačiau svarbiausia, manau, mityba. Jei jos nesuderinsi – viskas. Manoji – tradicinė. Pirmoje dienos pusėje būtinai vartoju angliavandenių, jei pasitaiko diena, kai nesportuoju, tuomet mažiau. Ir, žinoma, svarbūs baltymai. O jei ruošiuosi rimto lygio varžyboms ar maratonui, tuomet tris dienas nevartoju angliavandenių, o likus keletui dienų iki varžybų organizmą jais užkraunu.

– Ką patartumėte tiems, kurie niekaip neprisijaukina sporto ar apskritai sveikesnės gyvensenos, pamėginę pakeisti įpročius, greitai vėl grįžta prie senųjų, nežino, kaip pasiekti norimų rezultatų?

– Na, pirmiausia reikalinga valia, ją būtina išsiugdyti. Kitas dalykas, kai žmonės pradeda sportuoti, dažnai galvoja, kad iškart galima nepaisyti mitybos. Na, pasportuoja ir mąsto: "Dabar jau galiu alaus atsigerti ar mėsainį suvalgyti, nes viską sudeginau." Šitaip tikrai nėra. Kaip gali sudeginti lašinius, jei valgai riebų maistą? Gal per treniruotę ir išdegini 1 000 kalorijų, bet paskui vėl viskas sugrįžta, gal net su kaupu.

Kitas svarbus dalykas, kad kūnas gautų reikalingų medžiagų, reikia vartoti vitaminus, aminorūgštis. Iš pradžių atrodo, kad jų nereikia, bet po kokio pusmečio organizmas ima silpti, sporto rezultatai prastėti. Taigi, svarbiausia čia mityba, valia ir noras sau kažką įrodyti, kažko pasiekti.

Pats irgi kažkada dvejus metus nesportavau, svėriau 116 kg. Pasižiūrėjau į save veidrodyje, nusprendžiau, kad viskas, reikia viską grąžinti į savo vietas. Ir nuo kitos dienos pradėjau vaikščioti į sporto salę.

Prioritetas – ilgesni atstumai

Aš viską darau savo malonumui.

– Kokie išgyvenimai jau esant trasoje? Kas vyksta su kūnu ir mintimis, įveikiant tokius atstumus?

– Atsidūrus prie varžybų, kurioms ilgai ruošeisi, trasos starto linijos, apima sunkiai apibūdinama emocija. Tai tokia euforija, kad sunku apsakyti. Nuo pirmos iki paskutinės minutės jauti adrenaliną, o pabaigoje, kai jau matai savo tikslą, krečia šiurpas, norisi verkti.

Nuovargio trasoje nesijaučia, jei sugebi sutvarkyti mintis. Tai esminė dalis. Iš manęs, pavyzdžiui, juokiasi, kai sakau, kad, minant dviračiu 14 valandų, mintyse skaitau knygą (šypsosi). Jei žiūrėtum į laikrodį ar trasą, būtų labai sunku, blaškytumeisi.

Ištikimybė: T. Grabauskas ne šiaip sau puošiasi tautine atributika – jis nuoširdžiai myli Lietuvą ir sunkiai įsivaizduotų gyvenimą kitur. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kuris pasiektas rezultatas ar kurios varžybos jums reikšmingiausios?

– Pastaruoju metu jų buvo nemažai – ir Europos, ir pasaulio čempionatų. Aišku, svarbiausias man pirmiausias ir didžiausias Vokietijoje įveiktas pasaulio taurės dvigubas ultratriatlonas. Noriu padėkoti Mindaugui Garmui, tik jo dėka patekau į šį čempionatą. Buvo minčių, kad gal net ir neįveiksiu, tad niekam nesakęs tyliai ramiai į jį išvažiavau.

Startavome 67 atletai, iš jų du lietuviai (aš ir Mindaugas), finišavau šešioliktas. Mindaugui, deja, nepavyko pasiekti finišo – nesuvaldė dviračio ir skilo dubens kaulas. Stiprus žmogus ir dar stipresnė valia – jis pabėgo iš ligoninės ir atvyko palaikyti manęs visos likusios trasos metu. Turėjau stiprų Mindaugo Plūko palaikymą – jis rūpinosi mano mityba, gėrimais, apranga ir kitais reikalais.

Dėl itin gausaus artimųjų ir draugų palaikymo emociškai stipriausias renginys vyko Panevėžyje – pasaulio ultratriatlono čempionatas. Čia startavo 47 atletai iš viso pasaulio, tarp jų –  aštuoni8 Lietuvos atstovai (septyni vyrai ir mūsų nenugalima Alina Ranceva). Finišavau per 27:02 val., iškovojau keturioliktą vietą bendroje įskaitoje ir pirmą tarp Lietuvos vyrų. Savo rezultatu esu labai patenkintas.

Dar buvo vienas stipresnių OCR renginių Baltarusijoje. Šiose varžybose didžiausias fizinis krūvis tenka rankoms – įveikti reikia 40 konstrukcijų, o bėgti – 15–18 km, viskam reikalinga jėga. Buvo netikėta, kai laimėjau trečią vietą ir patekau į OCR Europos čempionatą, kuris vyko Lenkijoje, ir į OCR pasaulio čempionatą, kuris vyko Jungtinėje Karalystėje spalio 12 d. – čia laukė 15 km trasa su 76 kliūčių ruožu. Startavo 2 526 dalyviai, iš jų finišą pasiekė tik 560, tarp jų – ir aš. Mano finišo laikas 4:48:12 val. Spaudžiu dešinę draugui Dainiui Liutkui, kuris finišavo antras ir iškovojo sidabrą Lietuvai.

– Ar rezultatai yra svarbiausias tikslas, o gal tik malonus priedas?

– Aš visa tai matau kaip procesą, man didesnis prioritetas ne greitis, o ilgesni įveikti atstumai. Kiti, pavyzdžiui, ruošiasi maratonui ir per metus kokį vieną išbėga labai gerai. Man tokiu atveju dingtų motyvacija, nes stengiantis įveikti trasą kuo greičiau, žiauriai išvargsti, labai ilgai tenka reabilituotis po varžybų, dingsta stimulas treniruotis.

Aš viską darau savo malonumui. Štai Alytuje bėgau dvigubame maratone, bėgdamas pamačiau žaltį. Sustojau, padariau keletą nuotraukų, nusiunčiau dukrytei ir draugams. Tuomet pamačiau varlę – taip pat stabtelėjau, nufotografavau.

O kalbant apie rezultatus, tikslus, tai įveikęs 2 dvigubus ultratriatlonus per 2 mėnesius pamačiau ir supratau, jog turiu dar daug resursų, todėl dabar noriu dalyvauti jau trigubame ultratriatlone, kuris vyks 2020 metų liepą Vokietijoje (11,4 km  plaukimo, 540 km dviračio mynimo ir 126,6 km bėgimo).

Draugiška bendruomenė

– Iš jūsų įrašų feisbuke pastebėjau, kad nuoširdžiai džiaugiatės kitų sportininkų pergalėmis. Ar galima sakyti, kad dalyvaujantys triatlone sportininkai susibūrę į tam tikrą bendruomenę, kurioje palaikymo vienas kitam daugiau negu konkurencijos?

Nežinau, ar kas nors gali apsaugoti nuo jaunystėje atsirandančių pagundų.

– Tikrai taip, palaikymas didžiulis. Tarpusavyje daug bendraujame, vieni kitus visur kviečiame. Štai Mindaugas Garmus gruodžio 28–29 d. bėgs savo 500-ąjį maratoną. Pakvietė mane, užsiregistravau, nes tai yra jo šventė, vykstu jo palaikyti. Šis sportas – tai nuostabi emocija, draugystė, jėga. Aišku, jei vyktų kova dėl pirmos ar antros vietos, tuomet gal būtų kitaip. Tačiau ir tada galima iš situacijos išsisukti.

Panevėžyje vykusiame pasaulio ultratriatlone kartu bėgo ir M.Garmus, šiek tiek konkuravome. Jis bėga ir sako man juokais: "Tauti, pagausiu!", o aš jam atgal: "Nepagausi!" (juokiasi). Mindaugas – mano įkvėpėjas, vyko šiokia tokia kova, bet ji draugiška. Paskui nusprendėme finišuoti kartu, bet dėl skrandžio bėdų Mindaugas atsiliko. Apskritai šiame sporte vieni kitus labai palaiko, jei kam nors nutinka bėda, kiti tikrai padės. Pavyzdžiui, Vokietijoje Mindaugui lūžo klubas, sudaužė dviratį, tai iškart savo pagalbą pasiūlė Kroatijos komanda, davė savo naują dviratį, sako: "Imk, važiuok, jokių problemų."

– Jau užsiminėte apie planus dalyvauti trigubame ultratriatlone. Kokių dar planų, susijusių su sportu, turite?

– Anksčiau mano didžiausia svajonė buvo dvigubas ultratriatlonas. Pats nesitikėjau, kad fiziškai ir protiškai galima jį įveikti. Buvau net pažadėjęs žmonai Jurgitai, aišku, per anksti, kad, jį įveikęs, išparduosiu visą įrangą ir baigsiu su tais triatlonais. Bet kai įveikiau vieną, po savaitės išvykome į Varšuvą, Europos OCR čempionatą, o po mėnesio tą patį vėl pakartojau Panevėžyje. Supratau, kad per lengvai gali užsibaigti mano svajonės. O kaip gyventi be svajonių? (Juokiasi.)

Žinoma, Jurgita tada labai ant manęs pyko, dabar ir vėl buvo priekaištų dėl trigubo. Jis – mano artimiausia svajonė, bet tolimoje perspektyvoje labai norėčiau įveikti dešimgubą ultratriatloną, kuriame 38 km reikia plaukti, 1 800 km – važiuoti dviračiu ir 422 km bėgti. Viskas trunka maždaug 10 parų. Kol kas planuoju trigubą ultramaratoną įveikti 2020 m., 2021–2022 m. – penkiagubą, o iki 2023-iųjų – dešimtgubą. Jei jį įveikčiau, tai jau galėčiau tikrai sakyti, kad viską noriu užbaigti (šypsosi).

Tvirtovė: nors kartkartėmis artimieji papriekaištauja dėl sportui skiriamų valandų, jie – ištikimiausia palaikymo komanda. "Atrask Lietuvą" nuotr.

Pavyzdys auklėja ir įkvepia

– Užsiminėte, kad žmona pyko, jog nevykdėte pažado užmiršti triatloną. Kaip į šią aistrą žvelgia jūsų šeima, artimieji? Gal dažnai pasitaiko nerimo ir bandymų atkalbinėti?

– Kalbant atvirai, dėl treniruočių tikrai lieka gerokai mažiau laiko šeimai. Aš puikiai juos suprantu. Pavyzdžiui, kai ruošiuosi čempionatui, kelias savaites kasdien po darbo sportuoju po kokias keturias valandas, namo grįžtu vėlai vakare. Dėl to mano žmonai krenta daug visokių reikalų – ir namai, ir dukrytės Gabrielės pamokos, ir priežiūra, o čia vyras "grybauja" (šypsosi). Kartais susimąstau, ar pats galėčiau gyventi su tokiu, kaip aš, turbūt būtų sudėtinga. Tačiau tuo pat metu šeima, tėvai ir yra mano didžiausi įkvėpėjai, motyvuotoriai, kurie, esant galimybei, vyksta kartu į varžybas ir mane palaiko.

– Jūsų šeima taip pat sportiška?

– Žmona ir dukra nėra itin didelės sportininkės. Tačiau aš pats nesu iš tų, kurie kitus verstų kažką daryti. Apskritai, mūsų šeimoje daug pasirinkimo laisvės. Pavyzdžiui, kai gaminamės pietus ar vakarienę, aš kepuosi didkepsnį, žmonai – kalakutieną, dukrytei – lašišą, ir dėl to jokių problemų niekam nekyla. Gabrielei dabar dešimt, anksčiau ji daug šokdavo, tačiau dėl didėjančių krūvių mokykloje sportą teko kiek pristabdyti. Taigi, dabar aš vienas šeimoje toks atsidavęs sportui.

– Jūsų dukra – jau beveik paauglė. Ne paslaptis, kad augant pasitaiko įvairiausių pagundų. Gal žinote auklėjimo paslapčių, kad vaikai neįniktų į žalingus įpročius?

– Nežinau, ar kas nors gali apsaugoti nuo jaunystėje atsirandančių pagundų. Pats esu iš Jonavos, kai atvažiavau studijuoti į Kauną, atsirado pagundų: naktiniai klubai, diskotekos, neišvengiamai ir alaus išgerdavome. Visko būdavo – tokie jau tie studentavimo laikai. Bet savo vaikus norisi auklėti teisingai, ir turbūt viskas remiasi į pavyzdį, ateinantį iš šeimos. Aš neįsivaizduoju, kaip vaikas gali matyti išgėrusį tėvą ar mamą, man tai visiškas tabu. Juk jei vaikas mato, kad mama ar tėtis rūko, tai aišku, kad ir vaikas rūkys. Jei mato, kaip tėtis mamą muša, tai vaikas irgi bus psichologiškai netvirtas. Tai ir stengiamės auginti teisingai, dorai, tuo labiau kad auginame mergaitę. Tačiau, kaip jau sakiau, vienas kito neverčiame nieko daryti.

"Matepuzo" šeima

Nemanau, kad esame išskirtinė šeima, bet žinau, kad tikrai vienas kitą mylime ir turime savo vertybes.

– Šiandien retas gali pasigirti kelis dešimtmečius besitęsiančia, o dar ir laiminga santuoka. Kaip išsaugoti meilę vienas kitam ilgus metus? Gal su žmona atradote darnios santuokos paslaptį, turite kokių nors ypatingų tradicijų?

– Šeima yra vertybė, kurią reikia saugoti, mylėti ir gerbti. Galiu pasidžiaugti, kad laimingai santuokoje su Jurgita gyvename jau 20 metų – šiemet atšventėme metines. Žinoma, nėra namų be dūmų, mes visi skirtingi. Bet turbūt priešingybės ir traukia, o metams bėgant taip supanašėji, kad net ir mąstai vienodai, vienas kitą supranti iš pusės žodžio. Myliu ir gerbiu savo nuostabią žmoną, labai džiaugiuosi mūsų gyvenimo stebuklu – dukryte Gabriele. Mūsų šeima nėra didelė, gal dėl to, kad ir mes su žmona vienturčiai. Tačiau esame kaip vienas kumštis, mus sieja labai stiprus ryšys.

Pamenu, kažkada žaisdami paklausėme dukrytės, kaip ji vienu žodžiu pavadintų mūsų šeimą. Dukrytė pagalvojusi atsakė: "Matepuzo" ("Ma – tai mama, te – tai tėtis, pu – tai aš, pupa, o zo – tai mūsų augintinė pelytė Zozė"). Iki šiol mūsų šeima yra "Matepuzo". Esu įsitikinęs, kad tėveliai vaikui turi būti pavyzdys ir atspindys, o augdamas darnioje ir mylinčioje šeimoje vaikas spinduliuos meile ir ramybe, kurią grąžins su kaupu. Kaip jautru ir miela, kai dukrytė prieš miegą, ryte ir dar kokius 10–20 kartų per dieną mus apkabina, pabučiuoja, sako: "Mama, tėti, myliu!" Dėl tokių akimirkų ir verta gyventi.

Kalbant apie tradicijas, sekmadieniais visi einame į bažnyčią, ten dukrytė gieda chore. Šventes švenčiame su tėveliais, močiutėmis, seneliais ir krikšto tėveliais. Savaitgaliais stengiamės susiorganizuoti išvykų, edukacinių stalo žaidimų, įvairių pramogų, atostogų metu – keliauti. Nemanau, kad esame išskirtinė šeima, bet žinau, kad tikrai vienas kitą mylime ir turime savo vertybes. Kitiems galiu tik patarti: mylėkite ir branginkite savo šeimas, nes kito pirmo karto nebebus!

Gera gyventi Lietuvoje

– Prieš keletą dešimtmečių atvykęs į Kauną studijuoti, iki šiol čia gyvenate. Lietuvai ir jos miestams pažeriama ir nemažai kritikos. O jums pačiam Kaune gera gyventi?

– Man apskritai gera gyventi. O ypač – Lietuvoje. Aš – patriotas, kad ir kaip būtų gera kur nors keliauti, ilsėtis, vis tiek grįžęs namo jaučiuosiu geriausiai. Esu savas žmogus savoje šalyje, kurią myliu, be to, čia visi draugai, giminės. Tikrai to nepalikčiau, ir visų pirma dėl tėvų. Kaip galima atskirti vaikus nuo senelių? Mes dabar jau visi gyvename Kaune – ir uošviai, ir mano tėvai. Manau, vaikas turi matyti ir senelius, ir tėvelius, ir draugus, nestresuoti, ramiai sau gyventi. Žinoma, sunku prognozuoti ateitį, gal nutiks taip, kad neišvengiamai teks išvažiuoti, bet kol taip nėra, man labai gera gyventi Lietuvoje, Kaune.

– Kas jus motyvuoja nesustoti ir judėti į priekį?

– Nauji tikslai ir savo galimybių išbandymas. Po varžybų didžiausia motyvacija – ledai. Labai juos mėgstu, suvalgau po kilogramą iš karto (juokiasi). Sportas – tai narkotikas ir adrenalinas. Gyveni ir lauki savaitgalio, kai galėsi įveikti kažkokį iššūkį. Tada išsikrauni, grįžti namo ir vėl gali gyventi – atrodo, iš naujo gimei, tau atsivėrė visas gyvenimas. Ir kuo rimtesnis iššūkis, tuo daugiau ir daugiau jų norisi – vis negana. Žinoma, savo rezultatų nepasiekčiau ir be mane motyvuojančių žmonių: šeimos, tėvų, draugų, savo didžiausio įkvėpėjo M.Garmaus, ant triatlono kelio užvedusio R.Bielskaus, "Daugirdas Gym" komandos, mane remiančių draugų, artimųjų ir Armino Liubino.