V. Strolia praeitą savaitę pademonstravo geriausius rezultatus nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Rūpoldinge (Vokietija) vykusio Pasaulio taurės etapo 10 km sprinto varžybose lietuvis ketvirtadienį užėmė 4 vietą, o sekmadienį 12,5 km persekiojimo varžybose finišavo penktas.

Pirmadienį Lietuvos biatlonininkai persikėlė į Antholzą, kuriame vyks kitas Pasaulio taurės etapas, o V. Strolia vakare tiesiogiai prisijungė prie tinklalaidės „Sportalaidė“ kūrėjų ir atsakė į gausius klausimus.

Puikūs rezultatai pasiekti nesijaučiant idealiai

- Vytautai, biatlono varžybas seku jau 25 metus ir yra labai malonu sulaukti akimirkos, kai lietuviškumas jau pradeda versti sirgti už varžovų klaidas šaudykloje, nors seniau tie atletai buvo patys mėgstamiausi. Koks jausmas būti pasaulio biatlono elite, nes pasiekti rezultatai tikrai yra elitiniai? – paklausė vienas laidos kūrėjų Regimantas Maliauskas.

- Neslėpsiu, jausmas – geras. Džiaugiuosi, kad pavyko taip pasirodyti. Pavyko atsigauti psichologiškai ir emociškai bei pagaliau pasiekti tokius rezultatus, apie kuriuos svajojau bei nuolat galvojau. Ir vakarais užmigdamas galvodavau, kada galėsiu patirti tokį jausmą? Smagu pagaliau prie to prisiliesti. Kita vertus, gal yra šiek tiek apmaudo, bet vis tiek šį kartą džiaugiuosi.

-  Kaip suprantu, apmaudas susijęs su persekiojimo lenktynių paskutiniu ratu. Tempas vis tik priklausė nuo varžovų, kurie kiekviename rate jį diktavo, o jūs juos sekdavote. Ir kiekviename rate teko šliuožti su elitiniais biatlonininkais. Kalbant bendrai, kokią strategiją renkatės sprinto varžyboms – mėgstate galingai pradėti ar vis dėlto tolygiau išdėstyti jėgas distancijai?

- Jau gal antri metai, kai pradedu jausti varžybų ritmą. Kai startuoju ne palaida galva, o protingai, sekdamas savijautą, tempą, skaitydamas trasos reljefą, kad teisingai išdėstyčiau jėgas. Pirmą ratą sprinte visada stengiuosi įveikti su geru rezervu, nes norisi pasilikti jėgų paskutiniam ratui, kuris yra silpnesnis.

Kaip pastebėjau, protingai dirbant, galima sutaupyti daugiau jėgų ir išlaikyti didesnį galutinį greitį. Svarbiausia išlaikyti gerą techniką, skaityti reljefą – tada greitis būna geras ir jėgų sutaupoma nemažai.

- Sekmadienį pasirinkote po starto nepaleisti baltarusio Antono Smolskio, kuris šiame etape buvo kiek greitesnis ir bendrai turi puikų sezoną. Į paskutinę šaudyklą atvykote su puikios formos rusu Aleksandru Loginovu. Kuris ratas buvo sunkiausias?

- Negaliu sakyti, kad sekmadienį savijauta buvo labai gera nuo pat starto. Pirmas ratas dar buvo šiek tiek lengvesnis, ir pagal atsilikimą matėsi, kad jis buvo ramesnis. Po to savijauta jau tikrai nebuvo gera, kaip, sakykime, prieš Naujus metus, kai jautėsi, kad galiu šliuožti.

Kažkurio konkretaus rato išskirti negalėčiau, nes kiekviename reikėjo su kažkuo važiuoti ir galbūt ne mano ritmas buvo būtent tą dieną. Faktas, kad judėjimas ne savo tempu padarė įtaką paskutiniam ratui.

- Bet net ir paskutinis ratas nebuvo labai blogas. Taip, matėsi sunkumas įkalnėse, bet nebuvo viskas blogai.

- Taip, galvojau, kad bus dar blogiau. Kai pažiūrėjau įrašą, net sarmata buvo žiūrėti į save. Gal nebuvo visiškas „plaukimas“, bet varžovai įveikė savo geriausius ratus, todėl atrodė toks didelis skirtumas. Būdamas pirmajame dešimtuke, su tokiu tempu nieko nepadarysi.

- Už jūsų finišavo Erikas Lesseris, kuris turėjo panašią patirtį paskutiniame rate.

- Taip, po finišo jis sakė „važiuoju ir galvoju, kad tik manęs nesuvalgytų, nes matau varžovus už nugaros“.

Man buvo kilusi lygiai tokia pati mintis – tuoj suvalgys. Bet bandžiau ir bandžiau kovoti iki pat finišo, tad mūsų laikai labai panašūs buvo.

- Pakalbėkime apie artėjantį etapą, kuris turi nemažai bendro su olimpinėmis žaidynėmis. Esate ir seniau, ir šiais metais, kalbėjęs apie altitudę. Antholze etapas vyks 1800 metrų virš jūros lygio. Olimpinės žaidynės taip pat bus aukštai – 1,6 km aukštyje. Hochfilzene, kuris yra lygiai kilometro aukštyje, jau minėjote, kad jautėte įtaką kūnui. Ko laukiate šį kartą, kaip ruošiatės startams aukštikalnėse?

- Taip, man tie kalnai neduoda ramybės. Skirtingai būna, bet kartais tikrai būna prastai. Hochfilzenas man sukelia įdomų jausmą, nors jis nėra taip jau aukštai. Kiti etapai būna aukščiau, bet ten jaučiuosi daug geriau. Kiekvienoje vietoje organizmo reakcija būna vis skirtinga.

Antholzo aukštis tikrai didelis, tad pažiūrėsiu per varžybas, kokia bus savijauta. Bet kalnų visada prisibijau, ten nesijaučiu kaip žemesnėse vietose.

- Ar po šio savaitgalio rezultatų keliate aukštus tikslus ir etapui Antholze? Laukia testas aukštikalnėse save išbandant sunkiausioje individualioje 20 km rungtyje?

- Su treneriais pasitarėme ir nusprendėme, kad 20 km rungtyje nedalyvausiu. Po ilgo praeito savaitgalio ir artėjant olimpinėms žaidynėms, nesinori dar papildomai apkrauti organizmą. Antholze dalyvausiu komandinėje estafetėje – nenorime prarasti IBU skiriamų taškų, kurie mūsų komandai labai svarbūs.

- Antholze taip pat bus ir bendro starto varžybos. Mano ilgalaikė svajonė pamatyti lietuvį šioje rungtyje, nes tai yra didelis pasiekimas. Šiuo metu esate 24-as pasaulio taurėje ir, galimai, net nedalyvaudamas individualiose 20 km lenktynėse liksite tarp 25 geriausiųjų bei gausite kvietimą. Ar dalyvautumėte?

- Aš taip pat turiu svajonę sudalyvauti bendro starto lenktynėse, bet abejoju, ar praleidęs individualias lenktynes liksiu tarp 25 geriausiųjų pasaulio taurės bendrojoje įskaitoje. Jei taip vis dėlto nutiktų, su treneriais spręstume kaip elgtis.

Proveržio paslaptys

- Grįžtant prie olimpinių žaidynių, ar jau pavyko peržiūrėti trasos profilį? Koks jis?

-  Taip, su treneriais peržiūrėjome trasos profilį, bet vien iš grafinio pateikimo tikrą vaizdą susidaryti labai sunku. Šiuo metu atrodo, kad trasoje nebus stačių įkalnių – jos bus ilgesnės, bet ne tokios stačios. Tačiau trasas vertinti jų neišbandžius labai sudėtinga.

- Matant  nusistovėjusį jūsų slidinėjimo greitį bei pasiektas aukštas vietas visose rungtyse, kurioje rungtyje tikėtumėtės geriausio pasirodymo Pekine?

- Nebūnant tarp pačių greičiausiųjų vis dėlto didžiausios galimybės yra individualioje 20 km rungtyje. Ten prašovimo kaina yra daug didesnė nei kitose rungtyse.

Norisi gerai pasirodyti visose rungtyse, bet kelios klaidos sprinto rungtyje gali padaryti labai daug įtakos vėlesniems rezultatams.

- Linkiu didžiausios sėkmės olimpinės žaidynėse, kur būnant dabartinės sportinės formos, svarbiausia turėtų būti susitvarkyti su įtampa ir išvengti klaidų.

Dar norėčiau pakalbėti bendrai apie jūsų karjerą. Perėjus iš klasikinio slidinėjimo į biatloną, jūsų tobulėjimas kiekvieną sezoną buvo nuolatinis, bet vis tik ši vasara buvo ypatinga, kai pažanga „ant slidžių“ yra tiesiog didžiulė. Atlikus analizę lyginant jūsų slidinėjimo sektorių laikus su elitiniais biatlono slidininkais, paaiškėjo, kad jūs savo rezultatus pagerinote daugiau nei 2 procentais (lyginant su praeitu sezonu). Elitas varžosi daugiausia 5 procentų pajėgumo skirtume, tad šis šuolis yra ypatingas pasiekimas. Kuo ypatinga buvo ši vasara ir kodėl toks progresas neįvyko anksčiau?

- Tiesą pasakius, šią vasarą išmokau treniruotis protingiau nei anksčiau. Anksčiau mėgdavau persistengti atsigavimo treniruotėse, o šią vasarą jau laikiausi trenerių nurodymų, per tas treniruotes leisdavau kūnui atsigauti, kad vėliau rimtose treniruotėse galėčiau atsiduoti 100 procentų.

- Dviratininkai turi juokelį, kad norėdamas išmokti važiuoti greitai, pirmiausia turi išmokti važiuoti lėtai. Ir bendrai Rytų Europos sporto filosofija yra sugadinusi daugybę ypač talentingų atletų juos pertreniruodama.

- Tikrai taip. Man per visą pasirengimą pavyko išvengti traumų bei ilgesnių iškritimų dėl ligų, tai leido turėti ilgalaikį bei nenutrūkstamą treniruočių procesą, kuris ir padėjo puikiai pasiruoši. Ankstesniais sezonais būdavo sveikatos trikdžių, kurie neleisdavo pilnavertiškai pasirengti.

- Šiais metais turime puikų to pavyzdį. Slidinėjime keletą metų dominavęs Aleksandras Bolšunovas rudeniop 2 savaitėms iškrito dėl žandikaulio operacijos ir šiais metai jau Johanesas Klaebo neturi konkurencijos. Nors galutiniams vertinimams, be abejo, reikia palaukti Olimpinių žaidynių.

- Būtent. Jis buvo iškritęs prieš pat sezono startą. Tęsiant treniruočių temą, mes žinojome, kad turiu dar daug potencialo tobulėti dirbdamas su viršutine kūno dalimi. Tad daug specializuotų treniruočių skyrėme būtent tam. Tai man tikrai padėjo ir, manau, turiu rezervo dar tolimesniam tobulėjimui.

Sunkiausias šūvis - pirmasis

- Pakalbėkime apie šaudymą ir tai, kad jau brandaus amžiaus atėjote iš slidinėjimo į biatloną. Šiame sezone turite unikalų rezultatą, kai stovėdamas vienu procentiniu punktu šaudote taikliau nei gulėdamas. Sekant visą jūsų karjerą, matomas taiklumo augimas kasmet (atmetant praėjusiojo sezono išimtį), o šį sezoną jau šaudote didesniu nei 80 procentų taiklumu. Vertinant savo ilgalaikes ambicijas bei galimybes, koks būtų siektinas taiklumas?

- Jau vasarą po sėkmingų fizinių treniruočių pajutau, kad šiais metais viskas yra kitaip. Su treneriais siekiant šalinti trūkumus ir ta kryptimi dirbant, pajutau, kad pavyksta išvengti techninių klaidų ir šaudyti stabiliau. Mano šaudymui vis dar trūksta stabilumo, bet jaučiasi treniruočių nauda. Per ilgą laiką norisi išvengti psichologinių klaidų ir pasiekti 85 procentų taiklumą per sezoną.

- Keletą kartų, ypač jums šaudant stovint, šiais metais pastebėjau, kad pritrūkus oro po trečiojo šūvio, „perstatote“ poziciją ir paskutinius šūvius atliekate pasiruošęs iš naujo. Čia ir yra svarbi ta psichologija, kad nesivadovautumėte instinktais ir lemiamu momentu priimtumėte teisingus sprendimus?

- Šaudant tikrai labai svarbu išvengti klaidų ir atsipalaiduoti.

- O bendrai, kokios šaudyklos jums labiau patinka? Tos, kurios būna iš karto įkopus į kalną ir atvykstant į jas degančiomis kojomis, ar prieš save turinčios ilgesnį lygumos ruožą, kur yra didesnė galimybė susimažinti pulsą?

- Man, kaip tikriausiai ir daugumai, daug labiau patinka galimybė ramiai pasiekti šaudyklą. Sunkiomis kojomis šaudyti labai sudėtinga ir retai pavyksta išvengti klaidų. Dauguma biatlonininkų nemėgsta šaudyti iš karto po kalno.

- O kuri šūvis jums būna pats sunkiausias psichologiškai?

- Sunkiausias yra pirmasis. Svarbu, kaip greitai užimsi siekiamą kūno padėtį šaudymui ir paleisi pirmąjį šūvį. Kartais pavyksta tai padaryti per 12 sekundžių, o kartais ir per 18. Galutinėje rezultatų lentelėje tos 6 sekundės labai svarbios. Visi kiti šūviai jau būna ritmingi, jei juos atlieki su tarpais iki 3 sekundžių, viskas būna gerai. Kartais, be abejo, paskutinis šūvis taip pat būna labai sunkus, nes įsijungia psichologija.

- Kiek laiko jums prireikė priprasti prie šautuvo ant nugaros pakeitus sporto šaką? Vis dėl to šautuvas sveria apie 4 kg. Turime įdomių istorijų, net pati Kati Wilhelm yra pripažinusi, kad vežtis šautuvą buvo sudėtingiau nei išmokti šaudyti po perėjimo iš slidinėjimo. Sąlyginai pajėgiausia perėjusi į biatloną slidininkė Stina Nilsson, kuri ten laimėjo ne vieną etapą, vis dėlto net trasoje biatlone nedemonstruoja elitinių laikų. Kaip jums?

- Prie šautuvo tikrai reikėjo priprasti. Pirmajame sezone tikrai jį jaučiau ant nugaros, antrajame – gal kiek mažiau, o trečiajame jau pavyko apsiprasti ir šliuožti nejaučiant didesnių judėjimo nepatogumų.

- Šiais metais pademonstravote gerus rezultatus visose rungtyse. Kuri biatlono rungtis labiausia patinka pačiam?

- Nepaisant to, kad pirmus karjeroje Pasaulio taurės taškus pelniau persekiojimo lenktynėse, šioje rungtyje nesijaučiau iki galo gerai. Tikiuosi, kad po pastarojo pasirodymo pavyks rungtį prisijaukinti labiau.

Labiausiai man patinka sprinto rungtis, kurioje galiu visiškai susikoncentruoti į savo galimybes ir taip parodyti geriausia rezultatą.

- Slidininkai, biatlonininkai  turi daug porų slidžių. O kiek turite šautuvų?

- Aš turiu vieną šautuvą, kurį naudoju ir per treniruotes, ir per varžybas.

Komandoje turime vieną atsarginį šautuvą, kuris per varžybas būna šaudykloje. Tuo atveju, jeigu kažkas varžybų metų atsitiktų mano šautuvui ir juo šaudyti ar jo vežtis ant nugaros nebebūtų įmanoma, būtų galima pasiimti atsarginį šautuvą ir su juo užbaigti varžybas.

- Vytautai, ačiū už labai įdomų pokalbį. Pabaigai norėčiau pasakyti palinkėjimą savo visų laikų mėgstamiausios biatlono atstovės Lauros Dahlmeier žodžiais. Ji, paklausta, kodėl niekada neprašauna paskutinėje šaudykloje, nepaisant blogiausių oro sąlygų, atsakė taip: „Aš mėgstu kopti į kalnus ir ledynus. Ten klaidos kaina daug didesnė nei prašovus biatlono varžybose“. Tad linkiu jums surasti tą didesnį „demoną“, kad pasiekus šaudyklą pats šaudymas nebūtų įtakotas psichologijos ir taptų tiesiog procesu. O jūsų kojos jau ir taip labai greitos. Dar kartą ačiū už pokalbį.