Apžvalgininkas Artūras Račas įsitikinęs – šis Europos krepšinio čempionatas jokiu būdu nėra silpnesnis, jis tiesiog kitoks.

Krepšiniui neabejingas žurnalistas su portalu pasidalino įžvalgomis apie artėjantį ketvirtfinalio mūšį su italais, sporto politiką mūsų šalyje, pagrindinius žiniasklaidos simptomus bei Lietuvos krepšinio lygą (LKL).

Ledo ritulio taktika - pasiteisina

- Kodėl Italijos rinktinė  įvardijama kaip bene palankiausia varžovė Lietuvai?, - pradėjome pokalbį su A. Raču.

- Manau, pagal žaidimo stilių italai išties galėtų būti palankiausi mūsiškiams. Pasakyčiau taip – tai komanda, prieš kurią laimėti turime daugiausiai šansų.  Tačiau tai labai sąlyginis dalykas, nereikia to absoliutinti.

- Simone Pianigiani auklėtinių pagrindinė stiprybė – tolimi metimai. Ar italai gali dar kuo nors nustebinti?

Vidurio puolėjas Marco Cusinas vidutiniškai čempionate rungtyniaudavo po 8 minutes, tačiau mače su ispanais blokais apdalino visus – nuo Jose Manuelio Calderono iki Rudy Fernandezo. Neabejotini italų lyderiai yra Luigi Datome ir Marco Belinelli. Tačiau Ketvirtfinalio mače tikrai gali sėkmingai iššauti bet kuris žaidėjas, kuris nėra nominalus komandos lyderis.

- Čempionato eigoje daug kalbėta apie Lietuvos rinktinės vidaus problemas, tam tikrą nesusikalbėjimą. Kaip manote, ar mūsiškiai pagaliau jau tapo darnia komanda?

- Kartais taip, kartais ne. Kol kas pasitaiko stabtelėjimų. Labiausiai mums trūksta stabilumo visų rungtynių metu. Nesugebame išlaikyti vienodai gražiai plaukiančio žaidimo ritmo. Puikus pavyzdys – dvikova su Ukraina. Buvome pabėgę 12-15 taškų, tačiau varžovai ir vėl mus pavijo.

Kita vertus, tai gali būti susiję su vyriausiojo trenerio Jono Kazlausko pasirinkta taktika. Vyksta didžiulė žaidėjų rotacija. Norėtųsi, kad tie žmonės, kurie tą dieną atrodo geriausiai, žaistų ne po  10-12, o po 24-27 minutes. Tam fiziškai jie yra tikrai pasirengę. Kartais tie keitimai atrodo kaip ledo ritulyje, tačiau kol kas tokia taktika pasiteisina.

Sofutė, mėsmalė ir maratonas

- Šarūnas Jasikevičius šias pirmenybes apibūdino kaip silpniausias per pastaruosius 15 metų. Sutinkate?

- Čempionatas atrodo silpnas, jeigu jį stebi ant sofutės. Jis yra kitoks, tačiau jokiu būdu ne silpnesnis. Tai kalba ir rezultatai. Suomijos rinktinė, nors ir nieko nebelėmusiose rungtynėse, tiesiog sumušė šeimininkus slovėnus. Nuo sofutės čempionatą priversti stebėti turkai ir rusai. Lietuvos rinktinės pirmasis pogrupis buvo tikra mėsmalė. Nė viena komanda nesidžiaugė patekusi į B grupę. Smagu, kad aukštų rezultatų pasiekė komandos, kurių anksčiau niekas nevertino – Belgija, Suomija, Ukraina.

- Galbūt išties krepšinio čempionatai vyksta per dažnai? FIBA svarsto galimybę, kad nuo 2017-ųjų Senojo žemyno pirmenybės vyks kas ketverius metus.  Tačiau atsiveria kita problema – atranka į pasaulio čempionatus vyks ne per Europos čempionatą. Rungtynės vyktų pačiame sezono įkarštyje. Kokią išeitį pasiūlytumėte?

- Dabartinė schema man tinka ir patinka. Žinau, kad už metų bus pasaulio čempionatas, vėliau vėl Europos pirmenybės, o 2016-aisiais - olimpiada. Nemanau, kad rengti Senojo žemyno pirmenybes kas ketverius metus būtų teisingas žingsnis.

Žinoma, suprantu žaidėjus, kurie skundžiasi nuovargiu, tačiau tai yra kiekvieno individualus apsisprendimas. Italijos – Ispanijos rungtynių metu arenoje buvo galima pastebėti Pau Gasolį. Jeigu neklystu, jis iki šiol nebuvo praleidęs nė vienų Europos pirmenybių, pradedant nuo mums auksinio 2003-ųjų čempionato.

Jeigu žaidėjas jaunas, jis yra suinteresuotas vykti į rinktinę, parodyti save ir užsitikrinti pelningesnius kontraktus ateityje. Tačiau kas gali priekaištauti žaidėjui, kuris savo šaliai atidavė 10 vasarų? Būkim teisingi, nė vienas krepšininkas nebūtų pasiekęs tokių aukštumų, jei jam vaikystėje ar paauglystėje nebūtų padėję gimtosios šalies treneriai.

Žiniasklaidos ligos ir pastangos

- Veikiausiai čempionato Slovėnijoje metu sekate ir viešąją erdvę. Kokių naujienų, analizių pasigendate, ką darytumėte kitaip?

- Sutinku, kad krepšinis pas mus yra numeris vienas. Tai, be abejonės, šiuo metu yra svarbiausia aktualija. Tačiau norint rasti kitų naujienų, tenka jų ieškoti labai ilgai ir giliai. Man patinka, kad atsiranda žmonių, kurie drįsta suabejoti Jono Kazlausko sprendimais ar kai kurių krepšininkų žaidimu. Jeigu žiūrime krepšinį, būtų gražu jį ir išmanyti. Tad tokios analizės yra sveikintinos. Dabar neužtenka parašyti galutinį rungtynių rezultatą ir tikėtis, kad tavo portalą užplūs didžiulis srautas lankytojų.

- Į kokias žiniasklaidos problemas atkreipiate didžiausią studentų dėmesį dėstydamas universitete?

- Problemos išlieka tos pačios: naujienų atranka. Kai tai, kas iš ties svarbu, tampa nesvarbu, o svarbiausia - gera antraštė, su kodiniais žodžiais. Jie yra krūtys, seksas, Pikul, Petruškevičius, lova. Vyksta žiniasklaidos provincialėjimas, faktų nepaisymas, antraštės ir teksto neatitikimas.

Finansavimo labirintai

- DNB bankas paskaičiavo, kad krepšinio kultūra Lietuvos biudžetui kasmet atseikėja po milijardą litų. Šiuo klausimu netrūksta prieštaringų nuomonių. Jūsų nuomone, ar einama teisingu krepšinio vystymo keliu?

- Mano supratimu, labiausiai šiuo metu turime atsigręžti į vaikų sportą. Tai yra vieta, į kurią turime atsigręžti ne tik verslo, bet visos valstybės mastu. Taip, turime geras Arvydo Sabonio, Šarūno Mačiulionio, Valdemaro Chomičiaus mokyklas. Tačiau yra labai daug vaikų, kurie eidami užsiregistruoti į treniruotes lieka už borto dėl per mažo ūgio, netvirto kūno sudėjimo ir pan. Pačiam teko matyti, kokios sąlygomis treniruojasi Vilniaus krepšinio mokyklos auklėtiniai. Tai yra apgailėtina ir baisu. Tai turėtų būti bendras savivaldybės ir vyriausybės sprendimas. Sąlygos žaisti krepšinį turi būti sudarytos ne tik tiems, kurie gali jį žaisti itin sėkmingai, bet ir tiems, kurie yra mažiau talentingi, tačiau spinduliuoja noru.

Kitas probleminis dalykas yra susijęs su Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) rėmimo politika. Lietuvoje pinigų sportui skiriama ne tiek jau ir mažai. Tačiau jie skirstomi pakankamai keistai. Pinigai patenka į federacijas, skatinamas masinis sportas. Be abejo, tai yra reikalinga, tačiau vis dar neturime aiškios klubų finansavimo sistemos.

Mūsų geriausi klubai kas antrus metus vis susiduria su finansiniais sunkumais ir savivaldybė turi juos gelbėti. Reikėtų naujos sporto rėmimo įstatymo. Mes investuojame į savo gyvenimo kokybę – užimtumą, ateinančius žiūrovus, žmonių nuotaikas, šiek tiek išaugusį vartojimą. Visa tai tikrai pasiteisintų, jeigu verslui būtų sudarytos palankesnės sąlygos remti klubus.

Galbūt pavyks atgaivinti ir futbolą. Matėme, kad Vilniaus „Žalgiris“ turi potencijos, o futbolas yra ta sporto šaka, iš kurios galima uždirbti daugiausiai. Turime daug problemų, tačiau viskas turėtų prasidėti nuo finansavimo pertvarkymo ir tiesioginio leidimo remti klubus, o ne pačias federacijas, renginius ir pan.

- Mūsų mokesčių politika tokia, kad Vilniaus „Lietuvos rytui“ ar Kauno „Žalgiriui“ labiau apsimoka įsigyti legionierių, nei lietuvį...

- Galbūt būtų galima atsižvelgi į Serbijos mokyklos pavyzdį. Buvo laikai, kai iki 21-erių metų žaidėjai negalėjo niekur išvykti. Žinoma, tai yra per žiauru. Tačiau turint tokias tradicijas, kokios yra Lietuvoje, tikrai būtų galima sugalvoti schemą, jog žaidėjai kas sezoną neišsilakstytų, o 4-5 šalies klubai gyventų ramiai ir be problemų.

LKL virtuvės peripetijos

- Tokios Lietuvos krepšinio legendos kaip Artūras Karnišovas ir Š. Marčiulionis pažymi, kad mūsų rinka tiesiog per maža, kad būtų įmanoma pasiekti apčiuopiamų rezultatų.

- Rinkos dydis lemia daug. Tačiau galime pasižiūrėti iš kitos pusės. Nebeturime stiprios rankinio komandos. Sovietų Sąjungoje turėjome pajėgesnius futbolo klubus. Tikrai nesakau, kad tada sistema buvo geresnė. Sutvarkius įstatyminę bazę, būtų galima tikėtis, kad verslininkai, kurių mentalitetas keičiasi, užsienio rinkose uždirbtus pinigus investuos čia. Pinigų Lietuvoje yra.

Vokietijoje rinka taip pat yra didžiulė, tačiau nemanau, kad krepšinis ten yra populiaresnis ar išauginama daugiau aukšto meistriškumo krepšininkų. Čia atsiranda ir verslo pusė. Jeigu dirbame su jaunais krepšininkais, juos atitinkamai išugdome, vėliau juos galime pelningai parduoti turtingiausiems Europos ar NBA klubams ir vėl pradėti iš naujo. Tokia sistema bandoma įgyvendinti jau dabar, tačiau jai reikia laiko.

- Turime dvi Eurolygos kalibro komandas. Kandžiotis bando Prienų „TonyBet“ ir Klaipėdos „Neptūnas“. Ambicingus tikslus puoselėja ir Kėdainių „Nevėžis“. Ar tokia, kokia praėjusį sezoną buvo LKL, jums yra simpatiškas produktas?

- Žmonėms, kuriems patinka krepšinis, reikia, kad būtų veiksmo. Čempionatas įvyko. Žinojome, kad dėl aukso greičiausiai kovos dvi tos pačios komandos. Prienų komanda buvo labai simpatiška ir įrodė, kad net neturint įspūdingo biudžeto, pasitelkus jaunų ir patyrusių žaidėjų lydinį, įmanoma nustebinti.

Turime itin gražias ir universalias arenas. Reikia jas išnaudoti. Žmonių kol kas renkasi ne daug. Manau, ateityje jų bus tikrai daugiau nei 200-400 šimtai. Kita vertus, žmonės neretai į areną ateina pasižiūrėti į žvaigždes. Kauno „Žalgiris“ praėjusį sezoną buvo būtent tokia komanda.  Manau, toliau bus tik geriau.

Pasikeitusi lygos vadovybė, sugrąžinta 4 ratų sistema, Dzūkijos regiono sugrįžimas į krepšinio žemėlapį, nemokaus Vilniaus „Sakalų“ klubo pašalinimas. Visa tai – teigiami poslinkiai. Reikia sugalvoti, kaip pritraukti daugiau žiūrovų. Tai reikštų daugiau gautų lėšų už bilietus, atributiką. Tikiu, kad sporto funkcionieriai ir Vyriausybė pagaliau susipras.