Karantinas ir pandemija iš pagrindų perkratė sporto žmonių karjerą, tačiau ne gyvenimus.

"Tuos kelis mėnesius visiems teks išbraukti iš sezono, bet iš gyvenimo neišbrauksi nė vienos dienos", – pritarė K.Kemzūra.

"Nesureikšminu aš tų skaičių. Vis tiek niekur nedingsiu. Visi senstame. Gal tik neatrodė, kad tas laikas prabėga taip greitai", – į klausimą apie amžių numojo ranka pašnekovas.

Audringai švęsti gimtadienių jis ir šiaip nepratęs. Juk balandžio viduryje jau prasidėdavo atsakingiausias sezono etapas, atkrintamosios varžybos, kurios nulemdavo visų metų darbą. Treneriams tai būdavo pats įtempčiausias metas.

"Aišku, šeimos rate kažkas bus. Susėsime, pabendrausime, juolab kad visi šalia, Lietuvoje", – sakė jis.

Nors turbūt nedažnas iš 3 mln. krepšinio trenerių turinčios tautos K.Kemzūrą įvardytų geriausiu Lietuvos strategu, tačiau tarp savo kartos specialistų jo autoritetas neabejotinas. O ir pasiekimai iškalbingi. Vien ko vertas K.Kemzūros vadovaujamos Lietuvos rinktinės netikėtai ir įspūdingai iškovotas pirmasis ir iki šiol vienintelis mūsų krepšinio istorijoje pasaulio čempionato medalis. Italijos ir Čekijos čempionatų auksas, triumfas "FIBA Europe" taurės turnyre, darbas prie Lietuvos, Latvijos, Austrijos rinktinių vairo.

Tarp klubų, kuriuose dirbo ar vadovavo lietuvis, tokie skambūs pavadinimai kaip Trevizo "Benetton", Stambulo "Besiktas" ir "Darussafaka", Maskvos srities "Chimki" ir Krasnodaro "Lokomotiv" ir, žinoma, Pirėjo "Olympiakos". Kauniečio maršrutuose dar buvo ir Čekija, Lenkija, netgi Vilniaus "Lietuvos rytas". O štai gimtojo Kauno "Žalgirio" žymos trūksta. Nors 2011-ųjų rudenį trūko ne tiek ir daug. Kaip ir keletu mėnesių anksčiau liūdnai pasibaigusiame 2011-ųjų Europos čempionate. Jei ne tas nelemtas mačas su makedonais...

Tačiau pokalbį su K.Kemzūra pradėjome nuo įžangos – žaidėjo karjeros, be kurios ir nebūtų tolesnio trenerio kelio.

– Kęstuti, nors beveik per visą savo 20 metų karjerą dirbate ir gyvenate užsienyje, esate tikras kaunietis. Čia jūsų namai, šeima. Kaip prasidėjo jūsų pažintis su krepšiniu? - "Kauno diena" paklausė trenerio.

– Susiklostė taip, kad vyresnis mano brolis sportavo ir turėjo raktą nuo mūsų Petrašiūnų mokyklos sporto salės. Tais laikais tai buvo didelis pranašumas. Tad savaitgaliais mes su broliu ir tėčiu eidavome pamėtyti į krepšį. Aišku, vaikystėje lankiau ir šachmatų būrelį, plaukimo treniruotes, kuriose labai neblogai sekėsi. Bet sykį į mokyklą atėjo treneris ir užrašė į krepšinį. Pradėjau sportuoti su dvejais metais vyresniais. Labai daug žaisdavome ir kieme, nes nebuvo nei kompiuterių, nei interneto. Taip ir užsikabinau.

– Ar būdamas moksleiviu pasvajodavote, kad vieną dieną žaisite stipriuose Lietuvos klubuose, tapsite Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu, treniruosite elitinius Europos klubus?

– Ne. Tais laikais svajonės buvo daug paprastesnės. Stengiausi tobulėti, išmokti kokį pamatytą krepšinio meistrų judesį, bet toli į priekį nežiūrėjau. Juolab nesvajojau apie rinktinę ar Eurolygą. Ypatingu žaidėjo talentu nepasižymėjau, bet buvau darbštus. Pasiekiau "Žalgirio" dublerių komandą. Gal kažkiek išsiskyriau noru suvokti, kodėl turiu daryti vieną ar kitą pratimą ar veiksmą, kaip jis ugdo žaidėją. Turbūt tai tapo trenerio profesijos užuomazgomis.

– Tuo metu kaip tik prasidėjo "Žalgirio" aukso amžius. Turbūt buvo žaidėjų, į kuriuos lygindavotės, kopijuodavote?

– Gaudydavome kiekvieną galimybę kažko išmokti iš žalgiriečių. Tuo metu spindėjo ir Arvydas Sabonis, bet jis žaidė ne mano pozicijoje. Tad mokiausi iš "mažiukų". Stebėdavau Valdemaro Chomičiaus, kitų gynėjų treniruotes ir rungtynes.

– Pamenu jus dar prieš kokius 25-erius metus rungtyniaujantį Kauno "Atleto" ekipoje, su kuria klupdėte visus LKL grandus, tik per plauką nenukarūnavote Kauno "Žalgirio" LKL finale. Buvote ekipos, kurioje ryškiai sužibo Žydrūnas Ilgauskas, Saulius Štombergas, Darius Sirtautas, Rytis Vaišvila, Virginijus Praškevičius, kapitonas. Kaip manote, kodėl kapitonu pasirinko būtent jus?

– Gal turėjau kažkokį autoritetą tarp žaidėjų. Be to, buvau kiek vyresnis nei daugelis jų. Su visais išlaikydavau gerus santykius. Turbūt ir vaikinams, ir treneriams tai imponavo.

– Iš tuomečio "Atleto" trenerių Vlado Garasto ir Edo Nickaus teko girdėti, kad pasitikėjimą jumis lėmė jūsų tvirtas charakteris, tam tikrai analitiniai sugebėjimai. Kas išugdė tokius būdo bruožus?

– Charakteris yra įgimtas dalykas, bet ir ugdomas. Daug ką suformuoja auklėjimas šeimoje, tėveliai. Niekada nemėgdavau girtis ar puikuotis, žinojau savo užduotis ir jas vykdžiau. Patikdavo disciplina. Šios savybės pravertė ir subrendus.

– Dabar madinga trenerius lyginti su Šarūnu Jasikevičiumi. Šaras – karštas, emocingas, nevengia ir nusikeikti, bet rezultatą iš žaidėjų išgauna. Jūs atrodote visiška priešingybė. Ramus, susitvardantis, bandantis patarti, išsamiai išaiškinti auklėtiniams klaidas. Bet viduje turbūt vis tiek degate?

– Viskam reikia laiko. Taip pat ir Šarūnui. Aš jaunystėje irgi buvau emocingas treneris. Pamenu, kai pakvietė dirbti į rinktinės štabą (nuo 2005-ųjų K.Kemzūra dirbo Lietuvos rinktinės trenerio asistentu, 2009-aisiais tapo vyriausiuoju treneriu – aut. past.) labai norėjau padėti pagrindiniams treneriams, būti naudingas komandai. Kartais persistengdavau. Su metais atsirado santūrumas, gebėjimas susitvardyti.

– Kaip žaidėjas rungtyniavote ir kitose LKL ekipose – "Šilutėje", Panevėžio "Kalnapilyje", Vilniaus "Lietuvos ryte", šiek tiek Austrijoje. Kodėl nepavyko pakilti į aukščiausią lygį?

– Buvau ribotų galimybių krepšininkas. Bėda ta, kad aiškiai nežinojau, nesuvokiau tų savo trūkumų, silpnų vietų. Aukščiausio lygio žaidėjais tampantys jaunuoliai dabar tai sužino anksti ir kryptingai save tobulina. Tada nebuvo nei analitinio darbo, nei vadinamojo skautingo, nei agentų, nei tokio individualaus darbo. Apskritai, didesnės žinios ir galimybės atsirado tik atsivėrus sienoms. O brangus tobulėjimo laikas jau buvo prabėgęs.

Karjerai labai atsiliepė ir traumos. Pamenu, grįžau į mokyklą iš kažkurios jaunimo rinktinės, buvau labai užsivedęs ir, norėdamas pasipuikuoti, pabandžiau efektingai įdėti į krepšį. Kairė koja slystelėjo, lyg kažkas nukirto… Pasakė, kad atskilo kaulas. Iš tiesų, matyt, buvo ir stipriai pažeisti kryžminiai raiščiai. Bet tais laikais niekas nesigilindavo. Ligoninėje visą koją sugipsavo ir mėnesį taip išbuvau. Apie normalų raiščių sutvarkymą nebuvo nė kalbos. Kaulas sugijo, ir tiek. Laikui bėgant pradėjau lakstyti, po to žaisti. Taip pratempiau penkerius metus. Bet mokantis institute dėl prasidėjusių kojos skausmų nebegalėdavau atlikti net pramankštos. Apie žaidimą nebuvo nė kalbos. Treneris E.Nickus išrūpino, kad operuotų Vilniuje kvalifikuotas specialistas. Kai jis prapjovė koją, pamatė, kokia apgailėtina buvo jos būklė. Kiek galėjo, palopė.

– Galbūt ne visai realizuotos žaidėjo svajonės jums tapo savotiška varomąja jėga, stūmusia į priekį trenerio darbe. Jūsų istorija panaši į futbolo genijais vadinamų portugalo Jose Mourinho ar vokiečio Jurgeno Kloppo. Jie irgi nerealizavo savęs būdami žaidėjai, bet labai atkakliai kaupė trenerio žinių bagažą ir vėliau gerokai aplenkė kur kas ryškiau aikštėje žibėjusius kolegas…

– Aš vengčiau tokių skambių palyginimų (juokiasi)… Man pasisekė, kad teko mokytis iš stiprių specialistų. Vieni pirmųjų buvo Vladas Garastas, Jonas Kazlauskas, Mindaugas Lukošius. Pas Stepą Kairį Šilutėje išmokau amerikietiškojo krepšinio subtilybių, anglų kalbos, krepšinio terminų. Tais laikais tai buvo reta galimybė. Tai labai pravertė ir vėliau dirbant pas Davidą Blattą. Nebuvau genijus iš prigimties, tad teko mokytis, klysti, taisyti. Kartais pavykdavo visai neblogai.

BFL nuotr.

– Neblogai pavyko ir 2010-ųjų pasaulio čempionate Turkijoje. Vos sulaukęs 40-mečio perrašėte Lietuvos krepšinio istoriją, su rinktine, iš kurios tada niekas medalių nesitikėjo.

– Neslėpsiu, tai džiugiausia karjeros akimirka. Gyvenime – tai  šeimos sukūrimas, vaikų gimimas, krepšinyje – pasaulio čempionato bronza. Džiaugiuosi, kad buvau to dalis.

– Dabar dėl karantino nutrūkus visiems turnyrams, televizijos vis parodo ir tuos istorinius mačus iš 2010-ųjų pasaulio čempionato ir iš 2011-ųjų Europos pirmenybių. Ar kada pasižiūrite tą gražų jūsų auklėtinių siautulį Turkijoje arba tą nelemtą ketvirtfinalio dvikovą su Makedonija Kaune?

– Pastaruoju metu nežiūrėjau, anksčiau buvau kelis kartus peržiūrėjęs rungtynes su makedonais. Bet nelabai noriu tai daryti. Emocijos sukyla…

– Nepasimiršta net praėjus beveik dešimtmečiui?!

– Neeeee! Gali tik nuslopinti, bet žiūrint vėl sugrįžta.

– Sakoma, kad gyvenimas susideda iš paradoksų. Nepagalvojate, kaip būtų pasisukusi jūsų karjera, jei tada, 2011-aisiais, vis dėlto būtumėte įgyvendinę tautos lūkesčius ir laimėję auksą namų čempionate Lietuvoje? Ir kaip susiklostytų jūsų profesinis kelias, jei vietoj netikėtų pergalių pasaulio čempionate 2010-aisiais, būtumėte pateisinę prognozes ir patyrę fiasko?

– Neverta svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Manau, kad gyvenimas būtų ėjęs sava vaga. Juk dar prieš pasaulio čempionatą buvau pelnęs tam tikrą pripažinimą, buvau nemažai padirbėjęs užsienio klubuose, turėjau sutartį su Krasnodaro ekipa (2009-aisiais tapo vyriausiuoju treneriu). Nemanau, kad būčiau sugniuždytas. Kaip ir triumfas, kažin ar būtų užauginęs sparnus. Man pasisekė su žmona, artimaisiais, kurie tikrai rastų tinkamą žodį, jei užriesčiau nosį. O ir tas pripažinimas atėjo jau būnant brandaus amžiaus. Nebebuvo ko pūstis.

– Po 2011-ųjų Europos čempionato jus užgriuvo didžiulė kritikos lavina. Kas padėjo nepalūžti?

– Artimieji, kolegų palaikymas. Suvokiau, kad nepralaiminčių trenerių nebūna. Jei esi sąžiningas pats sau, dorai atlieki savo darbą, vis tiek atsitiesi. O kritikų visada bus. Dažniausiai iš tų, kurie tokios atsakomybės niekada nesiėmė.

– Pernai prieš Lietuvos rinktinės trenerio rinkimus vėl buvote minimas tarp kandidatų, bet veikiausiai net negalėjote imtis darbo, nes kelerius pastaruosius metus intensyviai dirbote Eurolygos klubuose ("Olympiakos" ir "Darussafaka"). Vis dėlto, kaip suprantu, rinktinės durų visam laikui dar neužtrenkėte?

– Apie tai negalvoju. Jei ateityje sulaukčiau pasiūlymo, tada ir spręsčiau. Bet kuriuo atveju rinktinės trenerio pareigos yra tokios, kad turi būti didžiulis palaikymas ir pasitikėjimas. O gerų trenerių Lietuvoje yra ne vienas. Turime iš ko rinktis.

Pergalės: šį sezoną K.Kemzūros treniruojamas "Olympiakos" Eurolygoje nukovė Maskvos CSKA, "Žalgirį" ir kitus pajėgius oponentus. E.Šemioto nuotr.

– Esate dirbęs net keliolikoje užsienio klubų ir vadovavęs net trijų šalių rinktinėms. Tačiau didžiausio išbandymo sulaukėte šį sezoną, kai teko perimti vieno garsiausių Europos klubų – "Olympiakos" vairą. Ar nemanote, kad ši proga jums pasitaikė labai nepalankiu metu: juk tuo metu komandą krėtė skandalai, finansiniai neaiškumai, sudėtis buvo smarkiai nukraujavusi, o rezultato reikėjo čia ir dabar?

– Tokių šansų nepasirinksi – laiku ar ne laiku. Gauni, ir reikia naudotis. Nesu tokio statuso specialistas, kad mėtyčiau tokius pasiūlymus, ir laukčiau, kol pakvies Maskvos CSKA ar "Barcelona". Esu dėkingas, kad klubo vadovai suteikė šansą, buvo įdomu išbandyti save. Manau, kad, žinant tą sunkų laikotarpį ir visas peripetijas, pavyko neblogai. Kartu su asistentais ir žaidėjais atlikome nemažą darbą (įveikė CSKA, "Žalgirį", "Chimki" – aut. past.), bet buvo ir svarbių mačų, kurių nelaimėjome. Galiausiai neįtikinome savininkų. Bet toks jau tas profesionalus sportas.

– Dabar į gyvenimą ir profesiją žvelgiate jau penkiasdešimtmečio akimis. Koks tas žvilgsnis?

– Optimistinis! Aišku, dabar metas ne pats smagiausias. Krepšinis pasitraukė į antrą planą. Dabar visų mūsų prioritetas – sveikata, gyvybė. Kažkiek baugina ir ta nežinia. Bet visos negandos anksčiau ar vėliau baigiasi. O neįgyvendintų svajonių dar liko. Kaip ir noro jas įgyvendinti. Esu atviras gyvenimo galimybėms.