Savanorystė – neatsiejama didžiųjų sporto renginių dalis, o vis dažniau Europos ar pasaulio įvairių sporto šakų čempionatų užkulisiuose skamba ir lietuvių kalba. Senojo žemyno  pirmenybės Slovėnijoje – ne išimtis.

Nors šio čempionato rengėjai iš pradžių, skirtingai nei prieš dvejus metus lietuviai, buvo susidūrę su problemomis burdami savanorius, galiausiai norą padirbėti pareiškė net 2536 krepšinio entuziastai iš 41 šalies. Beveik du tūkstančiai iš jų – vietiniai slovėnai, o iškart po pagal gausą rikiavosi lietuviai, italai, turkai ir lenkai. Birželio viduryje pirmenybių organizatoriai atrinko 1100 laimingųjų.

Savanoriai Slovėnijoje yra atsakingi už 13 skirtingų sričių, tačiau pagrindinė jų užduotis yra užtikrinti nepriekaištingas darbo sąlygas čempionato dalyviams ir svečiams.

Seniausiam savanoriui yra 77-eri metai, jauniausiems –  po aštuoniolika, nes būtent tik nuo tokio amžiaus buvo galima teikti paraiškas.

Europos čempionato savanorių ambasadorius yra vienas garsiausių visų laikų Slovėnijos krepšininkų Marko Miličius.

„Esu gynęs Slovėnijos rinktinės garbę šešiuose Europos ir viename pasaulio čempionate ir galiu prisiminti, kad savanoriai visuomet būdavo labai paslaugūs ir malonūs. Žinau, kad savanorystė – labai atsakingas darbas, kadangi tu reprezentuoji savo šalį“, –įsitikinęs M.Miličius. 

„Savanoriauti Slovėnijoje nusprendžiau dėl to, jog labai mėgstu krepšinį. Be to, panašios patirties turėjo per praėjusiais metais vykusias Londono olimpines žaidynes. Europos čempionatas – neeilinis įvykis, tad pagalvojau, kad būtų smagu įkišti galvą į šią virtuvę, pažiūrėti kaip viskas organizuojama, užmegzti pažintis, kurios ateityje gali būti labai naudingos“, –pasakojo Slovėnijoje savanoriaujantis 26-erių metų vilnietis Marius Rutavičius.

- Ir kaip sekėsi? – paklausėme savanorio.

- Šefildo mieste studijuoju sporto vystymo specialybę, todėl pamatyti tokio lygio renginį iš vidaus man labai svarbu ir iš profesinės pusės. Jau per pirmas kelias dienas Jesenicėse susipažinau su keletu labai įdomių žmonių. Šiemet yra paskutiniai studijų metai, tad čia įgyta patirtis ir užmegzti kontaktai man tikrai pravers ateityje ieškant darbo.

- Ar labai skiriasi savanoriavimas olimpinėse žaidynėse ir Europos krepšinio čempionate?

- Olimpinėse žaidynėse savanorių darbas žymiai labiau paskirstytas, kiekvienas žmogus labai konkrečiai žinojo, ką ir kaip turi atlikti. Man teko darbuotis per bokso sporto šakos varžybas, reikėjo daryti trumpus interviu, rašyti apžvalgas apie įvykusias kovas, padėti žiniasklaidos atstovams vertėjaujant. Čia Slovėnijoje mes turime žymiai daugiau laisvės, tad ir savanoriavimas teikia dar didesnį malonumą.

- Per pirmojo etapo kovas tau teko dirbti Jesenicėse, kur žaidė ir Lietuvos rinktinė. Kiek iš viso buvo savanorių iš Lietuvos?

- Aš dirbau Jesenicių spaudos centre. Iš viso ten mūsų kasdien būdavo 13-15. Tarp jų – penki lietuviai. Su visais labai gerai sutarėm, tarsi viena graži šeima.

- Pasakok, kaip vyksta savanorių atranka į Europos čempionatą?

- Oficialiame pirmenybių puslapyje reikėjo užpildyti specialią anketą, tačiau aš ėjau šiek tiek kitokiu keliu. Nusprendžiau nusiųsti motivacinį laišką ir gyvenimo aprašymą dar gerokai anksčiau nei buvo oficialiai paskelbta atranka. Tuomet gavau atsakymą, kuriame buvo klausiama, kurioje srityje norėčiau dirbti. Vėliau reikėjo pereiti antrą atrankos etapą – raštu atsakyti į maždaug dešimt klausimų apie Slovėniją, krepšinį, Europos čempionatus. Galiausiai buvau pakviestas.

- Teko padėti ne vienos šalies krepšininkams. Kurios iš Jesenicėse žaidusių komandų atstovai buvo patys priekabiausiai ar dažniausiai reiškė nepasitenkinimą?

- Galiu pasakyti tik tiek, kad draugiškiausi buvo lietuviai (juokiasi – red. past.). Galbūt, kad kalbame ta pačia kalba, tad puikiai vieni kitus supratome. Kitų šalių sportininkų, oficialių atstovų ir žurnalistų nuotaikos priklausė nuo rezultatų – jei laimi, visi šypsosi ir patenkinti, jei pralaimi – geriau nelįsk į akis (juokiasi – red. past.).

- Ar užteko laiko pamatyti stipriausių žemyno komandų kovas?

- Su visais savanoriais buvome susitarę, kad jei žaidžia tavo šalies rinktinė, tau darbuotis tenka toje vietoje, iš kurios geriausiai matosi aikštelė ir yra mažiausiai darbo. Aš lietuvių mačus dažniausiai stebėjau prie pat aikštės, tose vietose, kur paprastai vaizdus fiksuoja fotografai.

- Ką prognozuotum Lietuvos rinktinei šiose pirmenybėse?

- Tikiuosi, kad lietuviai įsibėgės. Po truputį gerėja aukštaūgių žaidimas. Tai džiugina. Mūsų priekinė linija pirmose rungtynėse atrodė labai kukliai. Kalbant apie „mažuosius“ žaidėjus, kol kas išsiskiria tik Mantas Kalnietis. Norėtųsi ir kitų svaresnio indėlio. Manau, kad svajoti apie medalius – tikrai realu. Antrajame etape mūsų sunkiausia kova laukia prieš Prancūziją. Kalbant apie viso čempionato favoritus, išskirčiau namuose žaidžiančią Slovėniją. Jie tikrai šiemet gali nustebinti.