Vytenis Čižauskas ir Tomas Dimša – vyrukai, kurie gavę šansą, pagrindinės Kauno krepšinio ekipos vadovų savo sugebėjimais neįtikino. Prie jų neseniai prisijungė ir Vytenis Lipkevičius, kuris nors ir praleido „Žalgiryje“ ketverius metus, rimtesnio vaidmens šalies čempionų klube taip pat neužėmė. 

Jeigu V. Čižauskas ir V. Lipkevičius anksčiau yra rungtyniavę ir kituose LKL klubuose, tai Dimša po 2015 metų nusivylimo paliekant „Žalgirį“ pasuko kitu keliu. 22-ejų metų kaunietis susiviliojo patraukliu pasiūlymu iš Vokietijos, kuomet ant jo stalo atsirado Frankfurto „Fraport Skyliners“ pasiūlymas. 

Nepaisant to, kad T. Dimšos istorija mieste prie Maino upės prasidėjo sėkmingu žaidimu ir trenerių liaupsėmis, tačiau vėliau krepšininką užklupusios traumos neleido vokiečiams parodyti viso potencialo. Galiausiai Frankfurto ekipa po sezono nutarė atsisakyti vidutiniškai po 5,2 taško rinkusio ir po 1,2 kamuolio atkovojusio gynėjo paslaugų.

Dabar T. Dimša savo karjeros knygoje verčia naują puslapį – sugrįžęs į Lietuvą jis gins „Vytauto“ garbę. Tiesa, 195 cm ūgio šoklusis krepšininkas neslepia – „Žalgirio“ svajonė jo galvoje dar nėra pamiršta.

„Be abejonės, vieną dieną tikrai norėčiau grįžti į Kauną. „Žalgiris“ yra aukščiausio lygio komanda, todėl ten visada norisi sugrįžti, bet pirmiau reikia kažką įrodyti. Po tokių kelių sezonų kol kas nieko nesu įrodęs. Nesakau, kad iš karto po sezono Prienuose, bet žiūrint į ateitį, reikia gerai pasirodyti, o tada kilti aukščiau“, – kukliai tinklalapiui „BasketNews.lt“ pasakojo kaunietis.

– Po dvejų metų „Žalgiryje“ 2015-ais nusprendėte pasukti į Vokietiją. Kaip vertinate pirmąją legionieriaus patirtį?

– Sunku pasakyti, bet tuomet, kai ten atvažiavau viskas buvo labai gerai. Tačiau vėliau gavau traumą. Tiesa, treneris laukė, kol aš pasveiksiu. Nepasveikau vieną mėnesį, antrą, trečią ir nebegalint laukti buvo nupirktas dar vienas legionierius. Jam atvykus, mūsų komandoje buvo per daug užsieniečių ir dėl limito aš nebežaidžiau. Sezono pabaigoje viskas taip ir sugriuvo.

– Sezono eigoje ne kartą išsiskyrėte sėkmingais pasirodymais. Ar tai reiškia, jog tikėjote savo jėgomis ir toliau reguliariai žaisti aukščiausiame Vokietijos divizione?

– Taip, tikrai. Sezono pradžioje jaučiausi gerai ir komanda buvo pajėgi. Galėjau laisvai žaisti. Gaila, kad traumos pakišo koją. 

– Vokietijos klubai garsėja savo tvarka. Kokia buvo jūsų patirtis prisiliečiant prie organizacijos šioje šalyje?

– Vokietijos lygoje, neliečiant krepšinio reikalų, lygis yra tikrai labai aukštas. Vokietijoje vyrauja didelė tvarka – viskas vyksta laiku, geros gyvenimo sąlygos, atlyginimai niekada nevėluoja. Rungtynių organizuotumas taip pat aukšto lygio – į rungtynes keliaudavome mačų išvakarėse.

– Bet atėjo vasara ir jums teko ieškotis kitos komandos. Kodėl pasirinkote būtent „Vytautą“?

– Buvo ir kelių kitų LKL komandų pasiūlymai ir kvietimų galėjau laukti ir ilgiau, bet galiausiai pasirinkau vietą, kur tikiuosi gauti daugiau laiko aikštelėje. Po tokio sezono Vokietijoje ir dar dvejų metų „Žalgiryje“ norisi tik žaisti, daugiau nieko.

– Minutės aikštelėje buvo pagrindinis prioritetas renkantis komandą?

– Taip. Mūsų komanda yra jauna, daug naujų žaidėjų, todėl tikiuosi gauti laiko pasireikšti. Tiesą sakant, to man dabar ir reikia. Norisi žaisti, o ne ieškoti laimės ir išvažiavus sėdėti ant suolo.

– Neseniai jūsų komandos draugas Tomas Delininkaitis kalbėdamas apie „Vytauto“ trenerį V. Šeškų sakė, kad emocingas stratego charakteris jam problemų nesukelia. Kokį įspūdį spėjote susidaryti jūs?

– Taip ir yra (juokiasi). Na, treneris ir turi rėkti. Būna trenerių, kurie apskritai nerėkia – žiūri į tave ir nieko nesako. Net nežinau, kas blogiau. Šiuo atveju, jei rėkia, tai bent jau žinai, už ką gauni pylos. Bet taip, mūsų treneris nepavargsta rėkti. 

– Sprendžiant iš pirmųjų draugiškų rungtynių, panašu, kad treneris jus mato komandoje užimant svarbų vaidmenį.

– Anksti taip sakyti. Dabar negaliu pasakoti, kad daug žaisiu, jei atsitiks visai kitaip. Stengsiuosi įrodinėti, kad galiu žaisti ir tikiuosi tai daryti, o kaip bus – pamatysime.

– Šią savaitę oficialiai pranešta, kad į Prienus atvyks buvęs jūsų komandos draugas „Žalgiryje“ V. Lipkevičius. Akivaizdu, kad „Vytauto“ gretose buvusių žalgiriečių kitą sezoną netruks.

– Jis yra patyręs aukšto lygio žaidėjas, tuo labiau, kad jis pats anksčiau yra žaidęs V. Šeškaus treniruojamoje komandoje, todėl viską turėtų žinoti. Ir jam pačiam bus lengva, ir komandai tikrai padės, juolab, kad greičiausiai ir pats norės žaisti, kadangi Kaune daug laiko negaudavo. Noro bus daug. Jo bus daug ir pas mane, ir pas V. Čižauską, kadangi „Žalgiryje“ daug nežaisdavome.