Dirbtinis intelektas, kaip pastebi specialistai, iš pagalbininko vis dažniau tampa mūsų pašnekovu. Tikriausiai jau ne vienas esame bendravęs su „ChatGPT“ ar kitu dirbtiniu intelektu. Ar tikrai galima jais pasitikėti? Lietuvoje buvo atvejų, kai dirbtinis intelektas patarinėjo valgymo sutrikimus turintiems pacientams.

Ko verti virtualių pašnekovų patarimai, kurie gali būti ne tik klaidinantys, bet ir pavojingi? Kas prisiima atsakomybę už šiuos patarimus? Ar mes patys pajėgūs juos vertinti kritiškai? Apie tai, kodėl nereikėtų aklai pasitikėti algoritmais, „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius.

Dirbtinio intelekto pavojai

Pasak psichologo, pokalbių roboto grėsmė – didžiulė ir blogų pavyzdžių jau dabar yra daug. Grėsmės ne tik teorinės grėsmės, bet ir praktinės.

„Reikia suprasti keletą dalykų, kad vis dėlto dirbtinis intelektas yra dirbtinis. Jis neturi emocijų, atsakomybės jausmo ir empatijos. Jis neatsako už tai, ką jis šneka. Kitas labai svarbus dalykas – užklausos apie sveikatą yra vienos populiariausių. Dirbtinis intelektas renka informaciją iš visko, kas yra paskelbta internete. Jeigu jis pataiko į gerus informacijos šaltinius, tai gali sėkmingai patarti. Tačiau reikia neužmiršti, kad dirbtinis intelektas veikia tuo principu, kad jis pateikia dažniausiai randamą atsakymą. Moksliniai straipsniai ir medicininiai žurnalai nėra dažniausiai cituojami internete. Tai reiškia, kad dirbtinis intelektas ima informaciją iš visokių pokalbių svetainių, o tai nėra patikimi šaltiniai“, – aiškino psichologas.

M. Marcinkevičiaus teigimu, daugumai žmonių dirbtinis intelektas atrodo, kaip geras pašnekovas – išklausantis ir supratingas. Tačiau nereikėtų apsigauti, juk tai robotas be tikrų jausmų.

Freepik.com nuotr.

„Viena iš rizikų, kad jis renka visiškai nepatikimą informaciją, antra rizika – tai yra komercinis dalykas. Robotai yra linkę pataikauti, nes jų tikslas įsiūlyti, galbūt, kažkokią prekę ar paslaugą, už to stovi komercija. Dirbtinis intelektas tikrai negali būti geras pašnekovas, nors taip gali atrodyti. Taip, jis intelektas, bet jis yra mechaninis. Jis renka duomenis, bet empatijos, emocinio intelekto ir atjautos neturi kaip žmogus. Kol kas niekas nekalba apie emocionalų intelektą. Galima sukurti emocijas, suprogramuoti, bet tai nebus tikra“, – kalbėjo specialistas.

Kokią žalą ekranai daro vaikams?

Psichologas pabrėžia, kad jau dabar pastebima apie išmaniųjų technologijų žalą vaikams. Anot jo, reikia laiko, kad visuomenė suprastų, kiek šie dalykai yra pavojingi.

„Jau dabar Prancūzijoje pradedama drausti iki vienuolikos metų turėti telefonus. Yra padaryti rimti tyrimai, jog vaikai, kurie turi išmaniuosius telefonus iki trylikos metų, tai jų emocinė sveikata – prastesnė. Kamuoja nemiga, nerimas, kiti rodikliai žymiai prastesni. Tuo pačiu blogesni ir mokymosi rezultatai, vėluojanti raida ir prastesni fiziniai rodikliai“, – aiškino vyras.

Reikia suprasti keletą dalykų, kad vis dėlto dirbtinis intelektas yra dirbtinis. Jis neturi emocijų, atsakomybės jausmo ir empatijos.

Pasak M. Marcinkevičiaus, kuo toliau, tuo labiau išmaniosios technologijos ir dirbtinis intelektas kenks šiuolaikiniams vaikams.

„Dirbtinis intelektas darys rimtą žalą vaikų raidai. Visų pirma, intelektinei raidai.  Jeigu vaikas pats nespręs, o užduotį duos padaryti dirbtiniui intelektui, tai mąstymo sritys nesivystys. Kai tai daro suaugęs žmogus, tai pas jį tos smegenų dalys yra jau išsivysčiusios. Jis tiesiog jų nenaudoja, bet esant reikalui gali panaudoti. Vaikų smegenys iki paauglystės dar formuojasi. Jeigu kažkuri smegenų dalis iki tam tikro laiko neišsivysto, tai būnant suaugusiu žmogumi, ji gali ir nebeišsivystyti“, – teigė susirūpinęs specialistas.

Psichologo teigimu, yra išeitis, kaip su šiais dalykais kovoti. Tačiau tėvai turėtų įdėti pastangų ir patys rodyti gerą pavyzdį.

„Pagal specialistų rekomendacijas, vaikai iki dviejų metų neturėtų išvis naudoti jokių ekranų. Neturėtų naudotis nei planšetėmis, nei telefonu, nei žiūrėti televizorių. Nuo dviejų iki penkių metų galima praleisti daugiausiai vieną valandą per dieną prie ekranų. Nuo šešių iki dešimt metų iki dviejų valandų, nuo vienuolikos iki keturiolikos iki trijų valandų. Nuo keturiolikos iki septyniolikos daugiausiai iki keturių valandų. Kaip ir su visais dalykais – reikia rodyti asmeninį pavyzdį vaikams. Jeigu pats daug laiko praleisi prie ekranų, tai ir vaikas taip norės“, – patarimus tėvams dalino M. Marcinkevičiaus. 

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: