– Kaip įprastai tvarkomasi su netekties emocijomis?

– Visi turime praeiti gedulo reakciją: agresija, depresija, adaptacija. Su tuo turime susitvarkyti. Jei nesusitvarkome, reikia gydytis. Jei susitvarkome – skausmas normalu. O jo dydis – labai subjektyvus dalykas: kas, kiek intensyviai reaguoja.

– Kodėl visuomenė taip stipriai reaguoja į ne itin artimo, tik iš televizijos ar interneto pažįstamo, žmogaus netektį?

– Daugumai žmonių reikalingi objektai susitapatinimui tam, kad jie jaustųsi kažkiek vertingi. Ir jei tie objektai nukenčia ar net miršta, tuomet sekėjams tampa sunku gyventi, nes vėl reikia ieškoti naujų objektų. Tai nėra paprasta, nes žmogui tam, kad jis jaustųsi gyvenime gerai, reikia turėti kažkokią vertę, o jei jis jos nėra susikūręs per savo gyvenimą, ieško kieno nors kito – į jį panašaus, jam artimo, svarbaus. Tam, kad jis jaustųsi irgi tiek pat svarbus.

Eugenijus Laurinaitis./ T. Lukšio / BNS nuotr. 

– Kodėl žmonės vis dažniau bando ieškoti ryšio ne su realiais žmonėmis, o su tais, kuriuos pažįsta tik per virtualias erdves? Ar čia mūsų visuomenės bėda?

Vis daugiau ir daugiau to gyvenimo, kuris turėtų vykti tarp žmonių, vyksta nežinia kur, – t. y. ten, kas vadinasi internetu.

– Šiuo metu tai yra globalinė bėda. Vis daugiau ir daugiau to gyvenimo, kuris turėtų vykti tarp žmonių, vyksta nežinia kur, – t. y. ten, kas vadinasi internetu. Nes jei eilinio žmogaus paklaustume, kur jis yra ir kas tai yra, sulauktume daugybės atsakymų, neatitinkančių realybės. Tai yra visiška transformacija to, kas anksčiau vadinosi draugyste, santykiais ar pan. Todėl ir tai, kas toje erdvėje vyksta, atrodo taip pat svarbu, kaip anksčiau atrodė tarp artimų žmonių vykstantys procesai.

– Kaip su tokia virtualių santykių forma turėtų žmonės tvarkytis?

– Su tuo negalime tvarkytis. Tai susiję su milijardiniais pinigais ir didžiulėmis korporacijomis, apraizgiusiomis pasaulį. Nieko nepadarysime.

– Belieka susitaikyti?

Noras turėti tūkstančius draugų velniai žino kokioje erdvėje – menkavertiškumo išraiškos.

– Tiesiog ieškoti savo būdo, kaip aš noriu gyventi savo gyvenimą, aiškintis, kas man yra draugystė. Kai man asmeniškai siūlosi daugybė žmonių, kurių aš akyse nemačiau, feisbuke į draugus, aš juos iškart  ištrinu. Nes kas tai per draugai? Noras turėti tūkstančius draugų velniai žino kokioje erdvėje – menkavertiškumo išraiškos.

– Ar tai reiškia, kad turėtume stengtis grįžti prie realių (ne virtualių) santykių bei ryšių tarp žmonių?

– Tik tie, kam tai rūpi. O tiems, kam rūpi tie „draugų“ skaičiai, tegul jie gyvena virtualiame pasaulyje – nieko nebeperauklėsime. O tie, kam rūpi tikra draugystė, tikras ryšys, darys taip, kaip jie jaučia.

– Gedulas, kurį išgyvename dėl artimo žmogaus ir žinomo, bet asmeniškai nepažįstamo, žmogaus netekties yra toks pat ar skiriasi?

– Jie truputį skiriasi. Todėl, kad iš tikrųjų idealo praradimas, kuris buvo viešojoje erdvėje, reikalauja pakaitalo. Žmogus ieško kito. O kai netenkama artimo, reikia išgedėti ir suprasti, kad jo tikrai daugiau nebebus.