– Kalbant apie netektis, pirmiausia į galvą ateina artimojo mirtis. Apie kokias dar netektis, kurios galbūt mažiau akivaizdžios, svarbu kalbėti?

– Artimojo mirtis turbūt yra didžiausia įsivaizduojama netektis, tačiau skaudžios netektys gali būti pačios įvairiausios, pavyzdžiui, skyrybos, kai staiga šalia nelieka brangaus žmogaus ir mūsų smegenys tai suvokia kaip netektį. Arba artimojo persikėlimas gyventi į kitą šalį, vaikų išvykimas studijuoti į užsienio universitetus. Šiais atvejais smarkiai apribojamas mums brangus santykis, todėl natūraliai imame jo gedėti.

Skaudu gali būti netekti ir materialių dalykų, prie kurių esame prisirišę, pavyzdžiui, namų, turto, verslo. Juk apie verslą jo kūrėjai dažnai linkę atsiliepti kaip apie vaiką, kurį augino nuo pirmųjų dienų. Galiausiai tai gali būti ir nematerialūs dalykai, pavyzdžiui, sveikata, kai jos netenkame. Arba svajonių, turėto gyvenimo plano netektis. Sakykime, pora, kuri ilgai mėgino susilaukti vaikelio, sužino, kad vaikų turėti negalės.

Netektis – žmogiškosios realybės dažna palydovė, kurią neretai mėginame nuneigti, nustumti į šalį.

– Kodėl esame linkę netekčių keliamas emocijas neigti? Pavyzdžiui, jūsų minėtos skyrybos neretai vaizduojamos pozityviai, o netekties skausmas lieka nuošalyje.

– Dabar žmonės stengiasi nemalonius jausmus užgniaužti. Dar ne taip seniai buvo visai kitaip žvelgiama ir į mirties faktą – kai tapdavo aišku, kad žmogus greitai mirs, būdavo įprasta eiti atsisveikinti, kalbėtis su juo, o laidotuvių ceremonija trukdavo gana ilgai. Dabar ji smarkiai sutrumpėjusi, o mirusieji kremuojami, taigi atėję atsisveikinti jų nebematome. Tikriausiai bent iš dalies tai galima aiškinti mūsų prigimtimi – juk bėgti nuo to, kas nepatogu, yra svarbi evoliucinė varomoji jėga. Mūsų smegenys nuolat siekia patogumo ir malonių įspūdžių.

Vis dėlto sakyčiau, kad ritualai buvo sugalvoti ne veltui ir jie iki šiol gyvi skirtingose religijose ir kultūrose pirmiausiai tam, kad įvyktų susidūrimas su mirtimi ir būtų galima atsisveikinti, priimti natūraliai dėl to kylančius jausmus. Labai svarbu, kad šie gedėjimo ir susitaikymo procesai įvyktų laiku, nes nuneigti ir užgniaužti jausmai toliau mus veikia, gali bloginti gyvenimo kokybę, kilti depresijos simptomų, nemalonių psichosomatinių pojūčių. Jei traumuojanti patirtis liko neišgyventa, jausmai vėliau gyvenime gali prasiveržti ir labai išgąsdinti, pavyzdžiui, stiprus liūdesys, atsiradęs, atrodytų, visai ne vietoje ir ne laiku, priverčia nustebti: iš kur šie stiprūs jausmai, kodėl dabar? Kartais psichologui reikia daug pastangų norint susieti tai, kas vyksta dabar, su prieš daugybę metų nutikusia žmogaus netektimi, kuri gal jau atrodo pasimiršusi, tačiau jo viduje vis dar kunkuliuoja.

Dabar žmonės stengiasi nemalonius jausmus užgniaužti.

Neretai galimybę gedėti riboja pašaliniai veiksniai, pavyzdžiui, mama ar tėtis lieka vieni su mažu vaiku, todėl tenka susitelkti ir viskuo pasirūpinti. Tėčio ar mamos netekęs vaikas dažnu atveju šios netekties įsisąmoninti dar apskritai nebūna pajėgus.

Kita vertus, suaugusiems žmonėms išgyventi skausmą gali padėti psichologinis pasirengimas ir atsparumas, kurį reikėtų stiprinti kasdien sau skiriant dėmesio, rūpinantis savimi. Jei esame pervargę, tikėtina, kad netektis prislėgs dar sunkiau. Tad galime sau padėti išsimiegodami, sveikai maitindamiesi, bendraudami, sportuodami – tai pagrindiniai dalykai, kurie mums padeda jaustis sveikiau, taip pat, kilus sunkumų, sumažinti didesnių krizių tikimybę.

– Sakote, kad sveikiau su artimojo netektimi susidurti akis į akį, o ne ją nuneigti. Ko gero, panašiai turėtume galvoti ir apie kitokias jūsų minėtas netektis?

– Mūsų kultūroje gausu nuorodų, kaip elgtis mirus artimajam, tačiau susidurti su kitokio pobūdžio netektimis kebliau, nes neturime jas lengvinančių ritualų, ir kur kas paprasčiau pabėgti nuo kylančių nepatogių jausmų, netektis nuvertinant: „Išsiskyriau, na ir kas? Niekas nemirė, ko čia liūdėti.“ Vis dėlto reikėtų galvoti, kaip susidurti su tuo faktu, o pirmąją pagalbą mums gali suteikti pokalbis su draugu, bičiuliu ar psichologu, kurio metu turime galimybę netektį įsisąmoninti.

Visos netektys subjektyviai gali būti labai skaudžios ir būtų pavojinga mėginti nustatyti, kurie įvykiai turėtų būti skaudesni už kitus. Įsivaizduokite, kad, mirus giminaičiui, nejaučiate didelio skausmo, tačiau jums labai skaudu netekus savo kačiuko ir dėl to jaučiatės labai kaltas, nes mirus žmogui taip neliūdėjote. Labai svarbu sau pasakyti, kad jausmų nereikia grupuoti ir vertinti. Neturėtume jaustis kalti dėl to, ką jaučiame.

– Kalbant apie jau įvykusią netektį, kaip sunkaus gedulo apraiškas atskirti nuo depresijos simptomų?

– Pirmiausia, svarbu pasakyti, kad, susidūrus su netektimi, jausmų spektras tikrai gali būti labai platus. Vis dėlto dažniausiai tai nesutrikdo žmogaus funkcionavimo tiek, kad jis nebegalėtų nieko daugiau veikti. Depresija, savo ruožtu, dažnai stipriai ir ilgam paveikia žmogaus kasdienį funkcionavimą, dažniausiai ja susergama, kai yra daugiau sąlygų ir priežasčių nei vien netektis. Gedulas turi savo objektą, kurio gedima. Sunerimti reikėtų, jei žmogus nustoja gyventi savo gyvenimą, nebegali judėti pirmyn, mintys sukasi tik apie netektį ir tai veikia jo gyvenimo kokybę, psichikos būseną. Jei gili ir visa apimanti sunki būsena kamuoja ilgesnį laiką, vertėtų kreiptis pagalbos.