Kas nutinka, jei niekas taip ir neišgirsta, nepamato mūsų pagalbos šauksmo? Nepastebi, jog mums skauda, sunku, taip, jog net gyventi nebesinori? Apie paauglių polinkį save žaloti, kas juos skatina taip elgtis, ko jie siekia tokiais veiksmais pasakoja Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės Universitetinio vaikų ir paauglių skyriaus vedėjas gydytojas Giedrius Dailidė.

Pokalbio pradžioje apsibrėžėme, kurie pacientai dar laikomi vaikais, o kurie jau paaugliais. Ne paslaptis, jog mergaičių branda prasideda anksčiau, o berniukų vėliau, tad atitinkamai G.Dailidė įvardijo, jog paauglėmis tampama dešimtais- tryliktais gyvenimo metais, o berniukai ne anksčiau dvylikos metų, kai prasideda hormoniniai pokyčiai. O tapus mažais suaugusiais daug kas kardinaliai keičiasi.

– Kokias tendencijas pastebite pastarąjį dešimtmetį. Kaip paauglių psichikos sveikata atrodo jūsų, specialisto, akimis?

– Jeigu abstrakčiai šnekant, palyginus prieš penkerius metus ir dabar, pas mus daugėja sunkesnių sutrikimų, tokių kaip šizofrenijos spektras, kai kurios psichozės. Aišku, tai galbūt kažkiek susiję ir su COVID-19. Vaikai buvo izoliuoti, sutriko socializacija, galbūt tai atsiliepė depresijų padaugėjimui, sutriko asmenybės raida.

Tokių pacientų padaugėjo, ir gana ženkliai. Statistinių skaičių įvardyti negalėčiau, bet mūsų skyriuje jų tikrai padaugėjo. Tad darau išvadą, jog jų ir apskritai daugiau, nes jei jų nebūtų, jie pas mus nepakliūtų. Paprastai su tokiomis diagnozėmis jie anksčiau ar vėliau atsiduria gydymo įstaigose.

–  Ar turite pacientų, paauglių, kurie linkę save žaloti?

– Taip, dažniausiai pusė pacientų pas mus linkę į savižalą.

– Gal patikslintumėte, kas slepiasi po šiuo terminu. Ar tai savęs fizinis žalojimas, o galbūt mentalinis ar net bandymai žudytis?

– Tai visi jūsų išvardinti atvejai. Vieni žalojasi, nes galvoja, jog taip nusižudys. Bet klausimas, apie kokius susižalojimus kalbame. Jeigu tai tik „pabraižymai“, dažniausiai tokie ketinimai nebūna rimti. Rankos „subraižymai“ nėra rimtas būdas susižaloti. O jeigu kalbame, jog susižalojama taip, jog nupjaunamos sausgyslės, venos – tai jau rimtas ketinimas nusižudyti. Tad negalime jų suvienodinti – vienas susižalojimas nelygus kitam.

Apskritai žalojamasi dėl įvairių priežasčių: žmonės kartais jaučia didelę emocinę tuštumą, tad žaloja save, kad nors ką pajaustų. Dar vienas variantas, kai žmogus emociškai nestabilus, tuomet jis negali kitaip nusiraminti, tai pavyksta tik žalojant save. Savižala būdinga turint įvairių sutrikimų. Vieni žalojasi sirgdami depresija, kiti – šizofrenija, taip pat tą daro ir tie, kurie turi įvairius asmenybinius sutrikimus, arba priskirti ribinėms asmenybėms.

– Ar turite pacientų, kurie „susižaloja“ mentaliai, tai yra save nuolat grauždami, įtikinėdami savo menkavertiškumu, silpnumu. Ar sunku išeiti iš tokios rato, jei tai tampa įpročiu? Ar toks požiūris į save gali kaip nors rimčiau pakenkti paauglio asmenybei?

– Tai yra depresijos simptomatika. Tokio žmogaus mintys sukasi apie jo menkavertiškumą, jog jis nieko nesugeba, jog yra našta kitiems. Tai – gryni depresijos simptomai, ja sergantieji vardija būtent šiuos dalykus. Galvoje ilgai besisukdamos mintys stiprėja. Susidaro užburtas ratas.

– Kaip dažnai tarp jūsų pacientų pasitaiko atvejų, kurie jau bandė žudytis?

– Yra tvarka, jei žmogus žudosi, jis dažniausiai patenka į gydymo įstaigą. Ypač kai sužalojimai tokie stiprūs, jog reikia važiuoti į ligoninę ir chirurginiu būdu tvarkyti. Tokie pacientai automatiškai patenka konsultacijos pas psichiatrą.

Nors į gydymo įstaigą galima ir nesikreipti. Pavyzdžiui, kai pasekmės nėra tokios baisios ir nieko mediciniškai tvarkyti nereikia. Dažnai ir patys pacientai ar jų tėvai linkę tai nuslėpti. Galbūt dėl to, jog nenori psichiatrų dėmesio. Tad viskas taip lyg ir praeina. Jeigu bandoma nusižudyti išgėrus medikamentų, o apsinuodijimas nėra itin stiprus, žmogus ilgiau pamiegos, atsikels ir gali niekam nieko nepasakyti. Bet būna ir taip, jog tėvai ryte kelia vaikus, bet negali jų pažadinti arba jie atsikėlę ima svyruoti į šonus. Tada aiškiai matyti apsinuodijimas, tad kreipiamasi į gydymo įstaigą. Kartais galima aptikti išgertus vaistų buteliukus ar išlukštentas iš pakuočių tabletes, galima tiesiog pastebėti, jog vaistų sumažėjo, tuomet taip pat gali kilti įtarimų.

O pacientų, kurie kreiptųsi, nes turi suicidinių minčių ar turi tokius planus, galbūt net pusė. Bet po rimtų suicidinių bandymų būtų apie dešimt-dvidešimt procentų. Pabrėžiu, jog kalbame ne apie savižalą, bet rimtus bandymus žudytis.

– Ar pacientų srautus kaip nors koregavo pandemija?

– Sakyčiau, jog taip. Mūsų tokia įstaiga. Sprendžiant iš pacientų srautų, galima sakyti, jog padidėjimas yra.

– Kaip dažnai pacientai pas jus patenka iš įvairių dienos stacionarų, o gal dažniau atvežami jau greitosios medicinos pagalbos automobiliais?

– Dažniausiai jie patenka iš psichikos sveikatos centrų, turėdami specialistų siuntimus. Kai kuriais atvejais būna, kad šeimos gydytojai parašo siuntimą. Dar kita dalis pakliūva, kai kreipiamasi į būtinąją greitąją pagalbą, tiek dėl apsinuodijimo ar bandymo nusižudyti. Jie hospitalizuojami, ši pacientų dalis atvyksta be siuntimų. Bet įprastai yra tvarka, jog pacientai turi atvykti su vaikų gydytojo psichiatro, kartais su suaugusiųjų psichiatro siuntimu.

– Prevencijos programų nepakanka?

– Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ vykdo visą aibę prevencijos ir sveikatingumo programų, organizuoja įvairius renginius, paskaitas. Deja, absoliučiai didžioji jų dalis orientuota į suaugusius žmonės nuo 18 m., o paaugliams arba jauniems suaugėliams skirtos vos dvi „Savęs ir savo kūno pažinimo grupė“ ir „Ankstyvosios intervencijos“ programa. Pastaroji skirta 14-21 metų amžiaus jaunuoliams vartojantiems ir eksperimentuojantiems su alkoholiu ir kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, išskyrus tabaką. Jos metu specialistai kviečia kartu su bendraamžiais kurti erdvę, atvirą dalintis patyrimu, ieškoti sprendimų kylantiems iššūkiams bei padės atsakyti į rūpimus klausimus.

Jaunuoliams suteikiamos galimybės būti išklausytiems, suprastiems, diskutuoti bendraamžių rate specialistui moderuojant šią veiklą.

„Savęs ir savo kūno pažinimo grupė“ skirta tik 13-16 m. merginoms. Joje kalbama apie savivertę ir pozityvų kūno vaizdą, socialinės medijos įtaką požiūriui į savo kūną, pagrindines emocijas bei emocinį valgymą. Programa pripildyta įvairiomis praktikomis, pavyzdžiui, muzikos terapija, intuityvaus valgymo, dėmesingo įsisąmoninimo ir kiti. Programos trukmė – 5 užsiėmimai, du kartus per savaitę. Paskutinė grupė rinkta lapkričio mėnesį. Šiuo metu veidrodinės programos vaikinams Vilniaus sveikatos biuras nesiūlo, nors vyrai, tad turbūt ir vaikinai į savidestrukciją bei savižudybes turi daug kartų stipresnį potraukį. Juk vyrai neverkia, jie kaupia emocijas, jų neišsileidžia nei ašarų, nei kitais pavidalais, o emocijų kanistrui persipildžius – tiesiog žudosi...