Kelias į profesiją – tiesus ir be vingių

Socialinės darbuotojos kelią E. Pleškaitė pasirinko vos baigusi mokyklą – prieš kelis dešimtmečius. Mokytis patiko, o vėliau patiko padėti šeimoms. Pirmoji E. Pleškaitės pareigybė vadinosi globos ir rūpybos inspektorė, šį darbą E. Pleškaitė pradėjo Pakruojo rajone. Po metų jauna specialistė persikėlė arčiau didmiesčio – į Kuršėnus, kur seniūnijoje irgi įsidarbino inspektore – taip tuo metu vadinosi žmogaus, dirbančio su vaikais ir šeimomis pareigybė.

„Ilgam atsimenu seniūno žodžius: „Na, dabar visi Kuršėnų vaikai ir jų tėvai yra tavo rūpestis“. Iš pradžių nelabai supratau, kaip tai. Bet greit išmokau visko: ir su policija į reidus važiuoti, ir perprasti nedarnių šeimų melą ir tiesą, ir maisto produktus į namus šeimoms atvežti ir tiesiog ant stalo padėti, ir šeimų poreikiais rūpintis, ir su girtais susišnekėti, ir už rankos vedžioti, kad dokumentus susitvarkytų, ir vaikus paguosti“, – apie savo darbą kalba E. Pleškaitė.

Mačiau vaikus, kurie taip ilgai gyveno neviltyje, kad iš to perdegusio dvasinio skausmo jau nebemokėjo verkti.

Nuo 2008-ųjų E. Pleškaitė pasirinko dirbti vaiko teisių gynėja. Šiuo metu moteris yra Šiaulių Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Šiaulių rajone.

„Dabar išties daug geriau dirbama su šeimomis, nei anksčiau, kuomet vaiko teisių gynėjai priklausė savivaldybėms. Metams bėgant, tobulėjo įstatyminė bazė, daugėjo paslaugų šeimai, vaikams, atsirado mobiliosios komandos, atvejo vadyba, tai leidžia sutelkti dėmesį į kiekvienos konkrečios šeimos, kuriai reikalinga pagalba, poreikius, galimybes, atrasti kokia pagalba efektyviausia. Džiugina tai, kad dirbama taip, kad vaikas išliktų savo šeimoje, jeigu tėvai suklupo, paslydo, kad vaikas neprarastų ryšio su jais“, – sako E. Pleškaitė.

Edita Pleškaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Darbe su šeimomis matyti vaizdai išlieka ilgam

Vaiko teisių gynėja sako, kad kiekvienas atvejis, kai tenka ateiti šeimai į pagalbą, yra individualus, tam reikia daug empatijos, jėgų, susikaupimo. Kai į šeimą ateina krizė, ją kiekviena šeima išgyvena kitaip, kitaip kiekviena šeima ir ateina iki krizinės ribos.

„Kiekvieną kartą, grįžusi iš šeimos, tvarkydama dokumentus, bendraudama su budėtojais, mobiliosios komandos specialistėmis išgyvenu dėl šeimų ir vaikų, kuriais tenka pasirūpinti. Mačiau vaikus, kurie taip ilgai gyveno neviltyje, kad iš to perdegusio dvasinio skausmo jau nebemokėjo verkti. Viską pasakydavo tik jų kūno kalba. Net kūdikių. Kartą vaiko teisių gynėjus iškvietė išgeriančios jaunos mamos kaimynai, kai pastebėjo, kad moters ir vaikelio jau kelias dienas nemato lauke, o iš buto girdėti tik kūdikio niurzgėjimas – ne verksmas, o niurzgėjimas. Atvykus ir pabeldus į duris, niekas neatidarė. Teko kviesti specialiąsias tarnybas ir laužtis į butą. Radome nepažadinamai girtą mamą, kuri miegojo užspaudusi  nė metukų neturintį savo vaikelį. Paėmiau jį ant rankų, jis nebeturėjo jėgų verkti, tik prisiglaudė visu kūneliu man prie peties ir burnyte ieškojo maisto. Prisilietęs lūpytėmis prie mano kuprinės dirželio ėmė jį čiaumoti taip, kaip čiulptuką – tikėdamasis, kad pavyks gauti nors lašelį maisto. Galima tik spėlioti, kiek laiko juo niekas visai nesirūpino“, – su ašaromis įvykį prisimena vaiko teisių gynėja.

Radome nepažadinamai girtą mamą, kuri miegojo užspaudusi  nė metukų neturintį savo vaikelį.

Kas vaiko teisių gynėją žeidžia labiausiai

E. Pleškaitė sako, kad kalbant apie pagalbą šeimoms, tenka ir darbo valandų neskaičiuoti, ir ilgai galvoti, kaip kiekvienai šeimai padėti, kaip rasti raktą į suaugusiųjų ir vaikų širdis. Pasak pašnekovės, žeidžia ne akmuo paleistas į mašinos langą, ne smūgis kumščiu į petį (moteriai darbe buvo ir taip), o žodžiai, nepagrįsti kaltinimai, kad vaiko teisių gynėjai yra šeimų priešai.

„Visgi, labiausiai žeidžia tėvų elgesys su savo vaikais: vos tik tėvai ima nesutarti, ruošiasi skyryboms, iš karto griebiasi vaikų, kaip ginklo, skydo, įrankio. Tai jau tapo tiesiog epidemija. Smurtas vaikų akivaizdoje, turto dalybos, vaiko „tampymas“ ir papirkinėjimas, bandymas padaryti „sekliu“, kad padėtų manipuliuoti buvusiu partneriu – visa tai baisu, nes vaikui buvusių partnerių nėra, o yra tėtis ir mama. Kodėl tėvai negalvoja apie žalą, daromą vaikui? Net kūdikis reaguoja išgąsčiu, kai tėvai ima vienas ant kito rėkti, kai puldinėja vienas kitą kumščiais, tai ką jau kalbėti apie vyresnius vaikus, kurie puikiai supranta, kad jie, vaikai, tapo įkaitais tėvų skyrybų dramoje. Bet gi skiriamasi ne su vaikais, – sako E. Pleškaitė, – Pamenu psichologės žodžius, pasakytus triukšmingai besiskiriančiai šeimai: „Jūs abu vaikui dovanojote gyvenimą, jūs abu esate jo dalelė, būtent jūs parinkote šiam vaikui mamą ir tėtį, sukūrėte jį iš meilės, tai kodėl jį taip baisiai kankinate?“

Džiugina atsitiesusios šeimos

„Pradžiugina, kai matai, kad šeimos, išgyvenusios krizę, atsitiesia. Ta visiškai girta mama, iki išsekimo apleidusi savo kūdikį, atsitiesė kiek galėjo. Tas vaikelis, kurį aš išsekusį ir alkaną vežiau į ligoninę, grįžo į šeimą, nes mama rado jėgų išgirsti mus, norinčius jai padėti, permąstyti savo gyvenimo būdą ir susigrąžinti vaiką. Mano išgelbėtas vaikiukas šiuo metu jau gražus paauglys ir gyvena savo šeimoje, mama priima siūlomą pagalbą. Tokios istorijos suteikia jėgų stengtis šeimas ištraukti iš krizės, padėti, sustiprinti“, – sako E. Pleškaitė.

Edita Pleškaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Širdyje – svajotoja ir menininkė

Visą per dieną sukauptą susirūpinimą, nuoskaudas ir džiaugsmus E. Pleškaitė išsiuvinėja. Moters pomėgis ir poilsis – siuvinėti kryželiu. Daug siuvinėtų paveikslų E. Pleškaitė padovanojo, juos išsivežė draugai, giminės. Sau pasilieka tik tokius, kuriuose išsiuvinėtos svajonės arba „pagalbininkai“, o paveikslų išsiuvinėta dešimtys.

„Štai pasaulio žemėlapį išsiuvinėjau, nes vis dar nerealizavau svajonės aplankyti visas pasaulio šalis ir patirti daugybę kelionių nuotykių. O virtuvėje kabo visa mano „padėjėjų“ komanda – linksmi virėjai. Labai mėgstu skaityti ir labai myliu kates, vieną auginu, tai dabar siuvinėju knygų lentyną su katėmis“, – pasakoja savo siuvinėtus paveikslus dėliodama E. Pleškaitė.

Pasak pašnekovės, siuvinėjimas nėra vien tai, kad sėdi, pasiimi adatą ir „kryžiuoji kryželius“. Siuvinėjimas kryželiu – tai visų pirma mąstymas, logika, akies pastabumas, kantrybė, išjautimas, tikslo siekimas.

„O kaip gi kitaip atliksi darbą, kurį daryti reikia net metus ir daugiau? Siuvinėdama pati save mokau visų man kaip asmenybei ir kaip vaiko teisių gynėjai reikalingų savybių – meilės darbui, atidumo, susikaupimo, interneto platybių pažinimo, žinių kaupimo. Siuvinėti pradėjau mokykloje, tai reiškia, prieš kelis dešimtmečius, kuomet nei pavyzdžių galėjai gauti, nei metodikos, nei spalvų parinkimo. O dabar – tik mokėk ieškoti: galima ir savo schemas, paveikslus susikurti, spalvas pasirinkti. O be to – tai puiki terapija, ypač ilgais žiemos vakarais. Kartu tai ir psichologija – kai planuoju dovanai siuvinėti paveikslą, galvoju apie tą žmogų, kas jam patiktų, kaip jam įtikti“, – savo hobiu džiaugiasi E. Pleškaitė.

E. Pleškaitė pasakoja, kad mieliausi darbai – tai sugalvotos ir konkrečiam žmogui paskirtos dovanos. Ypač šiltos ir daug emocijų sugeriančios ir atiduodančios siuvinėtos dovanos vaikams.

„Tėvai mėgsta matuoti vaikų ūgį. Brūkšneliai ant staktos jau seniai užmiršti, reikia, kad ūgio matavimas būtų linksmas ir gražus. Tai aš sugalvojau ir sukūriau tokią dovaną. Siuvinėdama ūgio matuoklę pusseserės mažosioms mergytėms vis įsivaizdavau, kaip auga tos mažosios padaužos, tai atrodo tie nykštukai patys savaime užaugo ant medžiagos. O metrikai – dar ypatingesnis kūrinys. Gimus vaikui, tai puikus atsiminimas ir tėveliams ir mergytėms kai jos užaugs, nes jame ne tik mielas paveikslėlis, bet ir vaiko gimimo duomenys, data, valanda, ūgis, svoris. Į jį sudedi visą meilę ir šilumą bei gražiausius palinkėjimus kūdikiui“, – meniškomis mintimis dalijasi E. Pleškaitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Siuvinėjimu E. Pleškaitė sudomino ir savo sesę. Buvo laikotarpis, kai siuvinėjimas stiprino šeimos ryšius. Sesė buvo išvykusi į kitą šalį, tai susijungus vaizdo skambučiu siuvinėjimas tapo seserų vakaro terapija. E. Pleškaitė ir jos sesės Jurgitos kryželiu siuvinėtų paveikslų kolekcija džiaugėsi ir bibliotekos lankytojai, paroda surengta Šilalės rajono viešojoje bibliotekoje.

Kaip išmokti santykių, bendruomeniškumo ir pagarbos žmogui

E. Pleškaitė sako, kad niekada nenorėtų dirbti kitokio darbo, tik tokį, kur reikia bendrauti, padėti, patarti, užjausti, suprasti. To ištakas vaiko teisių gynėja randa savo vaikystėje, šeimos pavyzdyje.

„Gyvenom mažame miestelyje. Gerai pamenu, kaip tėveliai mane mokė, kad gatvėje sutikus kiekvieną žmogų reikia pasisveikinti. Aš, maža „pypliukė“, vos kalbėti pramokusi labindavau visus su šypsena, kartais jau ir pavargdavau rodyti dėmesį aplinkiniams, bet užaugusi supratau, kodėl tėveliai mane to mokė. Tai pagarba žmogui, o ją skiepyti reikia nuo vaikystės. Taip atsiranda bendruomeniškumo jausmas, pagaliau, vaikas, kai jam atgal sugrįžta šypsena ir „laba diena“ supranta, kad jis irgi yra visavertis bendruomenės narys, vertas pagarbos ir yra pastebėtas. O tai dideli dalykai gyvenime – juk iš vaikiško „laba diena“ išauga didelis ir mandagus, paslaugus, empatiškas žmogus, gerbiantis save ir aplinkinius“, – gyvenimo išmintimi dalijasi E. Pleškaitė.