Vaikystėje patirtas smurtas vėliau neretai pasireiškia panikos priepuoliais. Pasak asociacijos „Tėvai švietimui“ atstovų, asmuo nervinasi dėl kiekvienos sudėtingesnės situacijos, nors ir supranta, jog iš tiesų ji nekelia jokios realios grėsmės.

Suaugusieji gyvena kaustomi įvairaus pobūdžio fobijų, atsiradusių dar vaikystėje. Minėtos baimės yra siejamos su skausmu, kurį teko patirti.

Tokie žmonės taip pat yra lydimi nuolatinio streso būsenos. Nepaisant to, kad gyvenimo aplinkybės jau seniai pasikeitusios, baimė, jog vaikystėje patirto smurto protrūkiai pasikartos – išlieka.

Todėl elgesyje itin ryškiai juntamas pasyvumas. Noras nebepatekti į traumuojančias situacijas verčia asmenis nuolat likti komforto zonoje – vengti rizikos ir nedėti pastangų ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.

Dar viena vaikystėje smurtą patyrusio žmogaus užslėpta emocija – pasyvi agresija. Tokiais atvejais savyje užgožtas pyktis, nepasitenkinimas ar pavydas išreiškiamas ne tiesiogiai, o ieškant kitokių tam tinkamų elgsenos atmainų. Pavyzdžiui, užduodant klausimus su užuolankomis,  pasitelkiant sarkazmą, engimą ar įžeidinėjimus.

Šeštasis asmens, vaikystėje patyrusio smurtą, elgesyje ženkliai įsirėžęs bruožas – „aukos vaidmuo“. Kalbėdami apie pastarąjį reiškinį specialistai pažymi, jog  ši „kaukė“ padeda tokiems žmonėms sulaukti to, ko labiausiai trūko vaikystėje - pripažinimo bei pojūčio, kad esi reikalingas.

Kitaip tariant, „aukos vaidmuo“ slepia troškimą gauti dėmesį, šilumą, rūpestį ar net gailestį, kuris prilygsta meilės išraiškai.

Neretai žmonės, patyrę smurtą vaikystėje, slepiasi nuo kitų rodomo gailesčio, užuojautos bei kitų panašių emocijų. Pasak specialistų, atsiskyrimas nuo kitų lemia socialinio nerimo sutrikimo atsiradimą.

Visi šie anksčiau įvardyti veiksniai taip pat daro tiesioginę įtaką kuriant santykius su kitais žmonėmis. Teigiama, jog asmenys, vaikystėje patyrę smurtą, rečiau sukuria ilgalaikius tarpusavio ryšius.