Vilniuje gyvenanti ir dirbanti Donata sako, kad įsilieti į darbo rinką nebuvo lengva. Moteris cituoja, ką jai teko išgirsti Užimtumo tarnyboje. Darbo pradėjo ieškoti būdama dvidešimties kelerių, studijuodama magistrantūroje.
„Ko tu čia atėjai, ko gaišini savo ir mano laiką? Nejaugi tu manai, kad sirgdama ir studijuodama sugebėsi susirasti kažkokį darbą?“ – pasakojo epilepsija sergančiųjų sąjungos „Epilė“ valdybos narė Donata Balčikonienė.
Tokios reakcijos ji sulaukė, nes nuo paauglystės serga epilepsija. Praėjo dešimtmetis, tačiau sergantys epilepsija ir šiandien kalba apie tas pačias problemas.
„Žmogui reikia pakeisti dešimt darbų, nes liga pakiša koją, darbdaviai nenori. Yra neigiamas požiūris, kad epilepsija sergantis žmogus negali dirbti“, – teigė epilepsija sergančiųjų sąjungos „Epilė“ vadovė Brigita Hrytsai.
Anot pašnekovų, dėl susidariusios situacijos maždaug pusė norinčių įsidarbinti apie diagnozę net nepasisako – bijo atmetimo reakcijos.
„Suprantamas nenoras, nes jie jau būna susidūrę su diskriminacija, su tuo, kad atsiskleidę negauna darbo“, – aiškino „Sopa“ socialinės įdarbinimo agentūros direktorė Jurgita Kuprytė.
„Nežinau, kokiais duomenimis jie grindžia tuos pasakymus“, – teigė Darbdavių konfederacijos prezidentė Aurelija Maldutytė.
Darbdavių konfederacija sako, kad ligos nuslėpimas, galbūt nepastebėtas ir medicininėje pažymoje, gali sukelti labai rizikingas situacijas. Pateikiamas vienas iš realių pavyzdžių.
„Nebuvo nei pažymėta, nei kas darbovietėje žinojo. Gamybinėje įmonėje prasidėjo priepuolis, dirbant su įrenginiais. Ačiū Dievui, nieko blogo neatsitiko, bet nieko nebuvo pažymėta, ir žmonės nežinojo, kaip elgtis“, – pasakojo A. Maldutytė.
O dėl priekaištų, kad darbdaviai esą iš anksto nenori priimti, atsakoma taip:
„Kaip gali nepriimti, kai darbdavys neturi teisės to klausti? Visi su šeima, vaikais ar sveikata susiję klausimai per darbo pokalbį negali būti užduodami“, – teigė A. Maldutytė.
Ar Sveikatos apsaugos ministerija problemą mato?
„Išgirdome šiandien“, – teigė Sveikatos apsaugos ministerijos skyriaus patarėja Miglė Noreikaitė.
Ar ministerija galėtų prisidėti, kad epilepsija sergantiems būtų sudarytos palankesnės sąlygos įsidarbinti?
„Tolimesnis siekis – žiūrėti, kiek ministerija galėtų prisidėti prie problemos sprendimo, tačiau kol kas šiai dienai – ne“, – sakė M. Noreikaitė.
„Tai turėtų būti valstybinis dalykas – sisteminiu būdu darbdaviams turėtų būti suteikiama pagalba“, – teigė J. Kuprytė.
„Pagrindinis dalykas – tinkama darbuotojo medicininė pažyma. Mes kviečiame ir gydytojus atidžiai tai pažymėti“, – pabrėžė A. Maldutytė.
Medikai akcentuoja, kad apie 70 proc. pacientų ligą pavyksta suvaldyti – žmonės gali prisitaikyti darbo rinkoje.
„Mes neleidžiame pacientams vairuoti, taip pat neleidžiame ir nepatariame dirbti aukštyje, po vandeniu, prie elektros ar automatizuotų įrenginių, kur gali susižaloti patys ar sužeisti kitus, jei įvyktų priepuolis. Kiti darbai, pavyzdžiui, kabinete ar su žmonėmis, yra leidžiami ir nedraudžiami“, – aiškino Santaros klinikų gydytoja neurologė Rūta Mameniškienė.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
Tačiau, anot asociacijos, problema tuo nesibaigia – darbdaviai ne visada nori įdarbinti, o finansinės paramos iš valstybės gauti taip pat ne visada pavyksta.
„Dėl negalios nustatymo, dėl nedarbingumo. Galbūt žmogus negali dirbti visu etatu, bet nedarbingumo negauna – sakoma, kad jis pilnai darbingas“, – aiškino B. Hrytsai.
Pacientų atstovai vardija ir kitas problemas – apie 30 proc. atvejų ligos suvaldyti nepavyksta.
„Galbūt padėtų vaistai, kurių Lietuvoje nėra“, – sakė B. Hrytsai.
O tie, kurie yra ir nėra kompensuojami, kainuoja brangiai.
„Užsienyje kainuoja 100 eurų, pas mus – iki 400 eurų“, – teigė R. Mameniškienė.
Vaistus užsienyje šeimos nariui perka ir vilnietis Tomas.
„Mes siunčiame receptą į Vokietiją, ten perkame vaistą“, – pasakojo vilnietis Tomas Blinstrubis.
Kiek per mėnesį tenka išleisti?
„Kainuoja apie 700 eurų, nes vienas vaistas – 350 eurų, kitas tiek pat, o Lietuvoje jie nekompensuojami“, – teigė T. Blinstrubis.
„Pacientų asociacijos gali kreiptis dėl vaisto įtraukimo į kompensuojamųjų sąrašą“, – aiškino M. Noreikaitė.
Apsišarvuoti kantrybe tenka ir dėl patekimo pas gydytoją.
„Nuo 3 mėnesių iki pusės metų, o jei reikia rimtesnės konsultacijos – laukti gali tekti iki pusės metų“, – sakė R. Mameniškienė.
Bendrai sergančiųjų epilepsija Lietuvoje skaičiuojama kiek daugiau nei 20 tūkstančių. Anot medikų, ši liga klastinga – gali susirgti bet kas ir bet kuriame amžiuje. Žmogus gali nugyventi beveik visą gyvenimą, o pirmas priepuolis ištikti sulaukus net 70 metų.
Epilepsiją gali sukelti traumos, insultas, kitos ligos, net gripas. Ištikus stipriam priepuoliui, prasidėjus traukuliams ir netekus sąmonės, žmogų reikėtų paguldyti ant šono, apsaugoti galvą, patraukti aplink esančius daiktus ir skubiai kviesti greitąją pagalbą.
(be temos)
(be temos)
(be temos)