Atsakydami į klausimą, kas juos paskatintų galvoti apie pensijos kaupimą, 36,9 proc. darbingo amžiaus žmonių teigė, kad pensijų sistemoje svarbiausias jiems yra stabilumas, 21,9 proc. norėtų didesnio valstybės indėlio į privačius kaupimo fondus. 19,1 proc. gyventojų teigia netikintys, jog privatūs fondai jiems padėtų sukaupti didesnę pensiją. Daugiausia nenorinčių pradėti kaupti pensijos jokiomis sąlygomis yra vyriausių amžiaus grupių atstovai – jaunesnės kartos į patį pensijos kaupimą žiūri daug palankiau.

Daugiau kaip trečdalis, 35,7 proc. visų apklaustųjų, patys jau yra pensininkai, tad į klausimą atsakyti negalėjo.

„Akivaizdu, jog pagrindinis žmonių lūkestis pensijų sistemai yra elementarus pastovumas. Ar kalbėtume apie pensijų kaupimą, ar apie bet kokį kitą ilgalaikį finansinį įsipareigojimą, neracionalu būtų tikėtis, jog gyventojai pasitikės sistema, kuri nuolat iš esmės keičiasi. Pradėdamas planuoti savo ateitį žmogus turi žinoti, kad taisyklės artimiausiu metu nebus perrašytos, o po poros metų viskas nebus pradedama nuo pradžių“, – aiškina Lietuvos investicinių pensijų fondų asociacijos (LIPFA) prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Anot jo, būtent pastovumas turėtų jungti net skirtingai idealią Lietuvos pensijų sistemą matančius politikus, ekspertus – tiek ekonominiai skaičiavimai, tiek politinis laukas kinta, tačiau jei šiuos pokyčius kaskart palydi radikalios reformos, žmonės nebebus linkę šia tema net pasidomėti.

„Nuo tada, kai 2002-aisiais nuspręsta įsteigti pensijų kaupimo sistemą, ją reglamentuojantys įstatymai keisti keliolika kartų. Pensijų sistema nėra ta sritis, kurią žmonės suvokia ir perima labai lengvai, todėl kai tvarka nuolat apsiverčia, natūralu, jog stimulo joje dalyvauti po kiekvieno pasikeitimo vis mažiau. Didelė dalis žmonių iš tiesų nesupranta nei kuo dabartinė sistema naudinga, nei kuo ji skiriasi nuo kitų šalių – tarp pasikeitimų ir tolesnių planų kažką keisti pasimesti gali ir ekspertai, jau nekalbant apie eilinius žmones“, – teigia Š. Ruzgys.

Įdomu tai, jog kaip svarbiausią pensijų sistemos bruožą stabilumą išskyrė visos amžiaus kategorijos, net ir tie 60-69 m. asmenys, kurie kol kas dar neišėjo į pensiją.

„Žmonėms, jau įžengusiems į septintą dešimtį, natūralu tikėti pensijų fondais kiek mažiau, nes iki pensijos likus keliems metams fondų nauda tiesiog mažesnė. Net pačiose geriausiose pasaulio pensijų kaupimo sistemose ši investicija reikalauja žmogaus įsitraukimo ne vienerius metus“, – teigia LIPFA prezidentas.

Kita vertus, jo teigimu, daugiausia nerimo turėtų kelti faktas, jog beveik ketvirtadalis gyventojų iki trisdešimties metų į klausimą atsakyti nenorėjo, nes apie pensiją teigia negalvojantys tol, kol ji neatėjo.

„Matome tam tikrą paradoksalią situaciją: tie, kuriems sąlygos kaupti pensijai idealios, dažnai apie ją net nesusimąsto, o tie, kuriems pensija jau priartėjusi, nebetiki kokia nors taupymo nauda. Manau, jog viso to šaknys slypi būtent stabilumo stygiuje – viena dalis Lietuvos nesusigaudo nuolat keičiamoje sistemoje ir todėl atideda kaupimą vėlesniam metui, o kita, lygiai taip pat nemačiusi stabilumo jau daug metų, nebenori įsitraukti į sistemą, kuri neaišku, ar nebus pakeista prieš pat jiems išeinant į pensiją“, – aiškina Š. Ruzgys. 

Spalio mėnesį visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa įtraukė 1000 Lietuvoje gyvenančių žmonių nuo 18 metų. Jos metu darbinio amžiaus respondentai, sudarę apie du trečdalius visų apklaustųjų, galėjo rinktis kelis iš atsakymo variantų: stabilios kaupimo sistemos, valstybės prisidėjimo kaupiant, skeptiško pačios sistemos vertinimo, įsitikinimo, kad senatvei kiekvienas turi susitaupyti pats (8,7 proc. darbingo amžiaus respondentų) bei įsitikinimo, kad apie pensiją galvos jai tik atėjus (15,4 proc. darbingo amžiaus respondentų). Du procentai visų apklaustųjų rinkosi neatsakyti.