„Prieš kelis mėnesius buvo galima labai aiškai identifikuoti, kad didžioji dalis infliacijos buvo susijusi su energetiniais ištekliais – šildymu, elektra, dujomis. Jau gruodžio mėnesį matėme, kad metinė infliacija lyginant su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus yra padidėjusi maždaug dešimtadaliu. Tai – ir daugelis maisto produktų, ir laisvalaikio, sveikatingumo ir švietimo paslaugos. Infliacija tapo daug platesnio masto. Jeigu iš tiesų atrodė, kad tai – tik energetinių išteklių problema, tai dabar, akivaizdu, kad daugelis įmonių matydamos ir didėjančias darbo sąnaudas, didėjančias energetinių išteklių sąnaudas, pabrangusį transportavimą bei daugelį žaliavų įstūmė į tokią situaciją, kur nebegali neperkelti didėjančių sąnaudų galutiniams vartotojams. Nes pastaruosius penkerius metus infliacija nebuvo didelė – siekė apie tris procentus“, – kalbėjo „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Tačiau, kai 2021 metais viskas sugriuvo į vieną vietą, nerasdamos išeičių ilgą laiką nedidintas fiksuotas kainas pakėlė net telekomunikacijų bendrovės. Bet tai esą ne tik Lietuvos problema. Toks reiškinys vyrauja visoje Europos Sąjungoje – vienur infliacija didesnė, kitur – mažesnė.

„Objektyvių priežasčių (brangti – „Kauno diena“) tikrai buvo. Įmonės, kurios nėra branginusios savo kainos, už kurią perka elektros energiją, gruodžio mėnesį mokėjo beveik dešimt kartų didesnę kainą už elektros energiją. Pamačius tokias sąskaitas turbūt nekilo daug klausimų, ką su jomis daryti. Vienintelė išeitis yra, aišku, perkelti bent dalį sąnaudų galutiniams vartotojams“, – detalizavo pašnekovas.

Pasak N. Mačiulio, matomas klestėjimo laikotarpis, kurį prigesins kainų augimas, nes dabar gyventojams esą kaina rūpi mažiau už galimybę kuo greičiau gauti prekę ar paslaugą.

Statistika rodo, kad esančių absoliučiame skurde Lietuvoje yra mažiau nei dešimtadalis – apie 200 tūkst. gyventojų. Būtent pastarieji negali kalbėti apie gerėjančias sąlygas, nes bet koks – elektros, dujų ar kitoks pabrangimas yra skausmingas. Jiems suteikiamos kompensacijos, tačiau tai neužtikrina gyvenimo orumo.

„Jei Lietuvoje kainos kils sparčiau nei kaimyninėse ar kitose Europos Sąjungos valstybėse, prarasime konkurencingumą. Ir tuomet mūsų prekių ir paslaugų sukuriamų nebenorės pirkti pirkėjai kitose pasaulio rinkose“, – aiškino ekonomistas.

„Jei kalbėtume apie pavojingas tendencijas, kurias įžvelgiame, tai žvelgiant į tai, kad pasaulyje globaliai pabrangusios žaliavos, energetika, infliacija keliauja į prekes ir paslaugas. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Lenkija daro tam tikrus veiksmus: mažina mokesčius – pusmečiui sumažino PVM maistui, degalams. Jie dar turi galimybę devalvuoti savo kursą, kas kartas nuo karto padaroma. Šie dalykai rodo, kad be tam tikros pagalbos valstybiniame lygyje, šiuos laikotarpius bus sunku išgyventi antro greičio Lietuvai (gaunantiems mažiausias pajamas – „Kauno diena“). Dar viena tendencija, kurią mes matome, – jei yra viltis infliaciją pasivyti su augančiais atlyginimais, tai ką kalbėti apie santaupas, kurias žmogus atideda, kai išeis į pensiją ar nutiksiančiam nenumatytam atvejui. Šios santaupos devalvuojasi iki tokio lygmens, kad: dirbau, o nusipirkti nieko negaliu“, – pastebėjo „Pricer.lt“ vadovas Arūnas Vizickas.

Išklausęs pastarąją poziciją N. Mačiulis pabrėžė, kad viską, ką daro Lenkija, reikėtų daryti priešingai. „Su siaubu žiūriu į tai, ką daro mūsų kaimyninė šalis ir meldžiuosi, kad Lietuva nenueitų tokiais klystkeliais – tokiu populizmo, radikalizmo keliu, kuriuo nukeliavo Lenkija. Ekonominis valdymas irgi yra visiška nesąmonė. Tai, apie ką kalbėjo A. Vizickas, – valiutos devalvacija yra skurdžių besivystančių valstybių gelbėjimasis nuskurdinant gyventojus dar labiau, nes nuvertėja jų santaupų perkamoji galia. Tai dar labiau padidina infliaciją, nes brangsta visos importuojamos prekės, importuojami energetiniai ištekliai. Ačiū Dievui, kad Lietuva neturi valiutos, kurią galėtų devalvuoti. Tokie dalykai kaip mokestinės lengvatos ir nuskurdina valstybės finansus. Tokiais atvejais tampa neįmanoma mokėti adekvataus atlyginimo nei mokytojui, nei gydytojui, nei teisėjui, nei kitiems“, – kritikos negailėjo ekonomistas.

Jis pabrėžė, kad su lengvatomis nevertėtų žaisti per daug. Ir tai, kad Lenkija didelę paklausą bando suvaldyti su mokestinėmis lengvatomis, infliacijos problemos neišsprendžia.