Laikinai tarp ekonomistų priimta išvada, kad pagrindinė Europos problema yra sumažėjęs konkurencingumas. Kaip pagrindinė bėda linksniuotos neadekvačiai išaugusios valstybių skolos yra tik prarasto konkurencingumo padarinys. Europos demografiniai rodikliai aiškiai rodo, kad visuomenė sensta, ir tai radikaliai keičia jos ekonomikos dinamiką. Senesnė visuomenė linkusi mažiau vartoti, daugiau taupyti, taip pat iš biudžeto reikalauja daugiau lėšų išlaikyti. Todėl kalbos, kad Europa turi atgaivinti vidaus rinką, t. y. prekių ir paslaugų mainus ES, yra mažų mažiausiai nepagrįstos.

Vienintelė kryptis, kur Senasis žemynas gali sėkmingai pasukti savo ekonomiką ir ištraukti ją iš krizės, yra eksporto skatinimas. Tačiau čia susiduriame su pamatinėmis problemomis, kurios sukėlė konkurencingumo mažėjimą. Pirmiausia, nėra bendros valstybių darbo ir mokesčių politikos. Vokietija, kuri neleido savo šalyje nevaldomai kilti atlyginimams ir reguliavo darbo rinką, kad ši neišsikreiptų, augo nuosekliai ir išlaikė konkurencingą savo produkcijos kainą bei kokybę. Tačiau kitos ES šalys mėgavosi pigiu kreditu ir mažino mokesčius, kėlė atlyginimus, didino socialines išmokas. O tai ypač palanku per rinkimus, kai rinkėjo balsai tiesiogine ta žodžio prasme nuperkami būsimomis išmokomis, mažesniais mokesčiais ir didesnėmis įplaukomis.

Tačiau trumparegiškumas netruko įkąsti. Prancūzijos vidutinis darbo užmokestis ES vidurkį lenkia daugiau nei 20 proc. Italijos – dar labiau. Nelanksti darbo rinka, didelis darbo jėgos apmokestinimas ir užsispyrimas vykdyti neadekvačius populistinius pažadus rinkėjams (parduodant vaikų ir anūkų ateitį) žlugdo ES ekonomiką iš vidaus. Deja, bet ekonomiškai stipriausios šalys jau ima kalbėti nacionaliniu lygmeniu ir nebeieško būdų, kaip išgelbėti Europos projektą.

Vokietija siekia euro projektui diktuoti be kompromisų ir griežta ranka. Prancūzija myli naująjį šviesaus socialinio rytojaus šalininką prezidentą, kuris neįvertina kainos, kurią mokės ateinančios kartos už jo dabartinę kairiąją politiką. Ispanija nepripažįsta, kad jai reikia pagalbos, ir reikalauja spausdinti dar daugiau eurų. Italijos politikai turbūt vieninteliai atvirai kalba apie pasitraukimą iš euro zonos kaip realią alternatyvą.

Tokiam eurui, kokį jį matėme iki šiol, liko mažiau nei pusmetis. Tuomet kils nacionaliniai judėjimai, bus pradėta išstoti iš euro zonos, bus grąžinamos nacionalinės arba įvedamos laikinos valiutos, Europa patirs ypatingą šoką. Bet taip bus atvertas naujas šviesus puslapis. Kelias į jį bus sunkus ir reikalaus daug aukų. Bet jei galime paaukoti eurą vietoj ES gerovės, geriau toks kelias, nei atvirkščias, kai stipriausio pasaulio ekonomikos vieneto būtų atsisakoma dėl nevykusio vienos valiutos projekto.