Pateikė pasiūlymą

ES siekia, kad skolos lygis jos valstybėse narėse būtų kuo tvaresnis arba, paprasčiau tariant, kiek įmanoma mažesnis. Neseniai Europos Komisija (EK) pristatė pasiūlymą dėl fiskalinių taisyklių reformos. Pandemijos metu ji buvo sustabdyta, tačiau nuo 2024-ųjų ją ketinama atnaujinti.

2020 m. ES skola išaugo iki 90 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Daugelis šalių pastaraisiais metais išleido daug viešųjų lėšų priemonėms, skirtoms pandemijos, Rusijos karo Ukrainoje ir energetikos krizės poveikiui sušvelninti. Nors praėjusiais metais ES skola sumažėjo iki 84 proc., vis dar gerokai viršija EK nustatytas ribas.

Naujausiu EK pasiūlymu siekiama didesnės ES narių kontrolės, didesnės priežiūros, kaip jos įgyvendina Bendrijos sutartyse numatytus fiskalinius tikslus. Šalys privalės savo biudžetų deficitus mažinti iki žemesnio nei 3 proc. BVP lygio, o savo skolas – iki žemesnio nei 60 proc. BVP. Šiuos rodiklius viršijančios ES narės turės kasmet koreguoti savo biudžetus mažiausiai 0,5 proc. BVP, kol pasieks 3 proc. deficito ribą. EK teigiamus rezultatus išvysti tikisi per ketverių arba septynerių metų ciklą – priklausomai nuo valstybės narės ekonominės padėties.

Skaičiuojama, kad keturiolika šalių, įskaitant Italiją, Prancūziją, Rumuniją, Ispaniją ir Maltą, šiemet viršys 3 proc. deficito ribą. Už ES ekonomiką atsakingas eurokomisaras Paolo Gentiloni praėjusią savaitę „Euronews“ teigė, kad bus atsižvelgiama į kiekvienos šalies situaciją.

„Manau, kad laipsniškesniu požiūriu galime pasiekti tai, ko, deja, buvo neįmanoma pasiekti pagal esamas taisykles. Rytoj nepasieksime žymiųjų 60 proc. ribos. Manau, turėtume būti atviri šiuo klausimu. Tačiau jei trajektorija pasikeis iš augimo į mažėjimo, tai bus svarbu rinkoms ir mūsų sąjungai“, – įsitikinęs jis.

Nors, remiantis praėjusių kelerių metų duomenimis, Lietuvos biudžeto deficitas balansuoja ties EK rekomenduojama riba, pasak ekonomisto, Vilniaus universiteto (VU) dėstytojo Algirdo Bartkaus, reikia neprarasti nuovokos: negalima ilgai gyventi iš deficito. Skola niekur nedingsta, ji kaupiasi, primena ekonomistas.

„Galiausiai susikaups tiek, kad viršys 60 proc. skolą nuo valstybės BVP. ES nuostata yra orientuota į tai, kad vyriausybės atsakingai planuotų savo išlaidas ir biudžetus ir pernelyg daug neįsiskolintų“, – sako A. Bartkus.

Situacija: anot A. Bartkaus, didžiosios ES šalys savo skolas kaupti pradėjo gerokai anksčiau nei Lietuva, todėl statistinėje eilutėje ir išryškėja nemenkų skirtumų. (Justino Auškelio / BNS nuotr.)

Dešimtmetis deficito

Daugiau nei dešimt metų Lietuva funkcionuoja su faktiniu biudžeto deficitu, šalies išlaidos jau tradiciškai yra didesnės nei pajamos. „Nuo 2012 m. nėra nė vienų metų, kurie būtų su biudžeto pertekliumi. Visą laiką gyvename skoloje, skiriasi tik skolos mastas. 2021–2022 m. deficito santykis su BVP – atitinkamai 3,05 proc. ir 3,22 proc. Tai yra arti ES rekomendacinės normos, bet, jei pažiūrėtume į savo praeitį, pamatytume, kad 2015 m. deficitas sudarė 4 proc. BVP, o 2020 m. – 9,15 proc.“, – rodiklius pateikia ekonomistas.

Yra apskaičiuota, kiek valstybės biudžeto deficitas kainuoja vienam Lietuvos gyventojui per mėnesį: 2021 m. kas mėnesį deficitas jam kainavo 50,97 euro, 2022 m. – 64 eurus, tačiau 2020 m. kainavo 136 eurus. Jei pažvelgtume dešimtmečiu atgal, į 2012 m., deficitas sudarė 3,88 euro.

„Deficitas, kuris yra dabar, iš tikrųjų didelis. Tam, kad jį likviduotume, reikėtų, kad kiekvienas gyventojas per mėnesį įneštų 64 eurus – ir čia skaičiuojami visi gyventojai, t. y. ir pensininkai, ir vaikai, ir nedirbantys“, – detalizuoja A. Bartkus.

„Tai pasibaigia išlaidų mažinimu, vadinamąja kokia nors diržų veržimosi programa arba didesniais mokesčiais, kurie atitinkamai reiškia mažesnes neto pajamas, kurias turės gyventojai“, – tęsia jis.

Kaip pavyzdį A. Bartkus pateikia Vyriausybės siūlomą nekilnojamojo turto (NT) mokestį, kurį vadina kosmetiniu, nes esą jis toks mažas, kad biudžeto spragų neužkaišys. „Mokesčių didinimas negali būti svarstomas kaip būdas, kuriuo išspręstume deficito problemą. Pirmiausia reikia neišlaidauti, kur nereikia, ir griežtai save revizuoti. Antra, galvoti apie papildomas pajamas – kaip sukurti daugiau darbo vietų, kurios sukurtų agreguotas pajamas“, – akcentuoja jis.

Pasak ekonomisto Aleksandro Izgorodino, kad valstybės skola nedidėtų, pirmiausia Lietuvai vertėtų investuoti į dvi strategines kryptis. „Reikėtų didinti energetinę nepriklausomybę, nes dabar tikriausiai niekas negali duoti garantijų, kad dujų kainos rudenį ar žiemą vėl nepadidės“, – vertina jis.

„Antras aspektas yra investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą ir inovacijas, nes tai Lietuvos ekonomikos augimo ateityje ramstis, kadangi įmonių kaštai yra labai pakilę ir jos turi daug investuoti, kad išlaikytų savo eksporto sutartis“, – tęsia ekspertas.

Trečia kryptis – investicijos į žalinimą ir CO2 pėdsako mažinimą. „Pati EK tam skiria daug laiko, kiek žinau, ateina ir naujas reguliavimo procesas, pagal kurį įmonės turės daugiau dėmesio skirti CO2 išmetimui. Valstybė irgi turi tinkamai investuoti, kad įmonės turėtų lėšų skaičiuoti CO2 ir investuoti į jo išmetimo mažinimą“, – akcentuoja ekonomistas.

„Aišku, reikėtų nepamiršti ir socialinės gerovės šalyje didinimo. Bendras prioritetas turėtų būti ne mokesčių didinimas, bet mokesčių reguliavimo sistema, kuri leistų sumažinti šešėlinę ekonomiką ir iš dabartinių mokesčių surinkti kuo daugiau pinigų“, – požiūriu dalijasi A. Izgorodinas.

Infliacija pasitarnavo biudžetui

Pereidamas prie biudžeto ir ekonominių realijų pusiausvyros, A. Izgorodinas pastebi, kad prie santykinai neblogo praėjusių metų Lietuvos biudžeto įvaizdžio prisidėjo infliacija. Nors teoriškai infliacija neigiamai veikia gyventojų perkamąją galią, ji teigiamai veikia biudžeto pajamas.

„Praėjusiais metais Lietuvos biudžetui sekėsi neblogai, bet viena iš priežasčių yra tai, kad buvo spartus kainų augimas ir kylančios kainos palaikė pridėtinės vertės mokesčių (PVM) ir akcizų įplaukas. Šiais metais, tikėtina, situacija bus šiek tiek kitokia, nes, jeigu žiūrėtume į išankstinius euro zonos indikatorius, jie labai aiškiai rodo, kad labai labai tikėtina, jog infliacija euro zonoje artimiausiu metu turėtų labai stipriai sulėtėti. Vadinasi, valstybės biudžeto pajamos iš infliacijos tikriausiai neaugs taip stipriai kaip pernai“, – numato ekonomistas.

Kita rizika Lietuvos biudžeto pajamoms – recesija. „Recesiją jau patiria tas sektorius, kuris yra didžiausias Lietuvos darbdavys, – pramonė. Jos lūkesčiai dėl užimtųjų skaičiaus perspektyvų jau yra minuse. Daugiau šalies pramonės įmonių, kurias apklausė EK, planuoja mažinti darbuotojų skaičių, nei didinti. Vidaus vartojimui yra tam rizika dėl nedarbo lygio padidėjimo“, – aiškina ekspertas.

Tačiau, iš kitos pusės, jis nėra pernelyg neigiamai nusiteikęs. „Neatmesčiau prielaidos, kad bendros Lietuvos biudžeto pajamos gali atrodyti ne taip pesimistiškai, kaip būtų galima prognozuoti. Pirmiausia tam įtakos gali turėti lėtėjanti infliacija ir sumažėjusios elektros kainos, dėl to, net jei nedarbo lygis bus šiek tiek didesnis, žmonės turės daugiau laisvų pinigų“, – dar vieną scenarijų pateikia A. Izgorodinas.

Kalbant apie valstybės išlaidas, tai labai inertiška sfera. Lietuvos biudžeto deficitas šiais metais gali labiau priklausyti ne nuo valstybės išlaidų, bet nuo valstybės pajamų, o jos priklausys nuo recesijos ir infliacijos sulėtėjimo.

„Bet kokiu atveju, sakyčiau, euro zonos sugrįžimas prie fiskalinės drausmės tikriausiai bus labai laipsniškas, nes euro zonos ekonomika dabar yra arti recesijos, Vokietijos, Lietuvos ekonomika jau yra recesijoje. Tikėtina, kad EK nedarys labai didelio spaudimo masiškai karpyti savo išlaidas, didinti biudžeto pajamas ir siekti viešųjų finansų tvarumo, nes tai tiesiog prives prie dar didesnės recesijos“, – prognozuoja ekonomistas.

„Tačiau aišku, kad dėmesys viešųjų finansų tvarumui laipsniškai didės. Tas pats vyks ir finansų rinkose, bus tokia nuostata, kad, pasibaigus kovidui, jau reikia eiti prie viešųjų finansų tvarumo“, – pabrėžia jis.

Daugiau realizmo

Komisija savo fiskalinės drausmės plane taip pat išskiria investavimą į didesnę skaitmenizaciją. Vienas pavyzdžių yra Italijos viešųjų investicijų rezultatas – superkompiuteris, pavadinimu Leonardo. Šiam projektui prireikė bendro 240 mln. eurų finansavimo iš Italijos universitetų ir mokslinių tyrimų ministerijos ir Europos kompiuterijos srities iniciatyvos EuroHPC.

Per sekundę Leonardo atlieka įspūdingus operacijų skaičius ir šiuo metu yra ketvirtas galingiausias toks įrenginys pasaulyje, teigia jo kūrėjas – didžiausias Italijos kompiuterių centras „Cineca“.

Numatoma, kad sektoriai, kuriuose bus naudojamas Leonardo, svyruos nuo orų prognozavimo, kovos su klimato kaita iki naujų vaistų kūrimo spartinimo. Nors Italijos valstybės skola jau du kartus viršija ES biudžeto taisyklių slenkstį, šia investicija siekiama padidinti šios šalies ir Europos mokslinių tyrimų ir pramonės konkurencingumą.

Pasak A. Izgorodino, kiekviena ES šalis, kuri gavo europinių pinigų, skirtų ekonomikai skatinti po pandemijos, turėjo teisę pasirinkti, kaip įdarbinti šias lėšas. „Net ir tokios investicijos per tam tikrą laiką turės teigiamą poveikį šalies ekonomikai per spartesnį BVP augimą, kuris taip pat svarbus kalbant apie šalies skolos rodiklius“, – teigia jis.

Tačiau A. Bartkus mano, kad superkompiuteris italų skolų problemų neišspręs. Pasak ekonomisto, prie Italijos biudžeto problemų prisideda pernelyg didelis kapitalo apmokestinimas, kuris iš šalies išstūmė nemažai itin stambių kompanijų. Kita italų problema galėtų būti susijusi su populizmu, noru pataikauti gyventojams, su išmokų, kurios neatitinka šalies finansinių galimybių, mokėjimu.

A. Bartkus primena, kad Italija dažnai keldavo įvairius mokesčius, nes taip vis bandė užlopyti nuo šalies šiaurės atsiliekančių pietų suformuotas finansines skyles, tačiau šie mokesčiai ne visada duodavo laukiamų rezultatų.

Pasidžiaugti Lietuvai galima tik dėl to, kad mes – maža šalis ir atitinkamai didelės naštos ir problemų Europai nekeliame.

„Nesidžiaukime „tik“ 40 proc. Lietuvos BVP skola, estai turi 10 proc. valstybės BVP skolą. Nėra prasmės lygintis su italais arba prancūzais – estai išėjo iš tos pačios Sovietų Sąjungos, į tą pačią kapitalistinę sistemą atėjo ir jų rezultatai yra pavydėtini“, – pabrėžia ekonomistas.

„Pasidžiaugti Lietuvai galima tik dėl to, kad mes – maža šalis ir atitinkamai didelės naštos ir problemų Europai nekeliame“, – tęsia jis.

Nepamiršti konteksto

Anot A. Bartkaus, požiūris į valstybių sukauptą skolą priklauso nuo atskaitos taško. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Prancūzijos valstybės skola siekė beveik 120 proc. šalies BVP, tačiau tokia skola saikingai kauptis pradėjo nuo Antrojo pasaulinio karo. „Lietuva prie kapitalistinės ekonominės sistemos sugrįžo 1990-aisiais. Pagalvokime, apie pirmuosius trejus metus tai buvo hiperinfliacijos laikotarpis. Paskui buvo labai sunkus laikmetis nuo 1994 iki 1998 m. Jei 1998 m. būtų kaip atskaitos taškas, kai Lietuva jau atliko pagrindinius perėjimo į kapitalistinę sistemą darbus, negalime lygintis su šalimi, kuri tokiais ekonomikos principais veikia daug daugiau metų“, – dėsto ekspertas.

„Jeigu Prancūzija, Italija sau būtų leidusios 20 proc. metinę vidutinę infliaciją, kaip Lietuva, pagalvokite apie euro vertę, stabilumą… Lietuvai reikėtų didesnio suvokimo, kad ji naudojasi bendra valiuta ir visais jos teikiamais pranašumais, ji yra atsakinga ir už infliaciją savo zonoje – lygiai taip pat ir už deficitus“, – teigia jis.

ES fiskalinės darnos priemones A. Bartkus vertina labai teigiamai – jos turėtų veikti kaip saugiklis, kuris euro zoną apsaugotų nuo tolesnių infliacinių šokų. „Jeigu Europos centrinis bankas (ECB) daro viską, kad infliaciją suvaldytų, kartais vyriausybės, skatinamos įvairių savų sumetimų, gali sukurti įvairių priemonių, kurios bus kontraproduktyvios ECB sumanymams. Pavyzdys – socialdemokratų siūlymas kompensuoti dalį palūkanų kreditą turintiems asmenims“, – sako jis.

„Nustačius griežtesnius saugiklius dėl biudžetų deficitų, galime būti garantuoti, kad valstybė išleis lėšas tik tam, kam reikia: mokytojams, keliams ar kitiems būtiniausiems poreikiams“, – pabrėžia A. Bartkus.

Valstybės, viršydamos savo finansines galimybes, dažnai išplečia ir socialines programas, tačiau, ekonomisto įsitikinimu, reikėtų nepamiršti, kad jas tokio paties aukšto lygio reikės išlaikyti ir ateityje. „Deficitą galime sau leisti, jeigu turime gana rimtų garantijų, kad jį likviduosime sukurdami papildomų pajamų, o jas sukursime tik investicijomis, ne papildomais mokesčiais“, – teigia ekspertas.