Per 3,5 tūkst. lošėjų yra pateikę prašymus neįleisti jų į lošimų namus ir jų vis daugėja. Anoniminis lošėjas Emanuelis mano, kad prašymų skaičius išaugtų kelis ar net keliolika kartų, jei įstatymu būtų reglamentuota, jog lošimų namai privalo neįleisti prašymą parašiusių žmonių. Pats vyras prisimena, kad, pateikus prašymą kazino, kuriame lankydavosi, siūlė persigalvoti.

„Sakau – ar jūs žinote, kad esu parašęs prašymą, o jie sako – tai nieko baisaus, mes atsiųsime jums limuziną, atvažiuosite, parašysite, kad atsisakote savo atsiribojimo ir vėl galėsite laisvai lošti“, – prisimena Emanuelis.

Per savaitę sulaukia 10–15 prašymų

Anot Lošimų priežiūros tarnybos specialisto Olego Mackevičiaus, prašymų neįleisti į lošimo organizavimo vietas skaičius didėja. Per savaitę tarnyba sulaukia 10–15 prašymų. Specialistas pabrėžia, kad prašymus pateikiantys žmonės nėra laikomi patologiniais lošėjais, bet tai – žmonės, turintys problemų, susijusių su lošimu. Šiuo metu Lietuvoje nėra įstatymo, reglamentuojančio tokių prašymų vykdymą.

O. Mackevičiaus teigimu, tai šiek tiek sunkina situaciją. Žmogus, norintis atsiriboti nuo azartinių lošimų dabar turi parašyti prašymą Lošimų priežiūros tarnybai arba jo mieste esančiai lošimų organizavimo bendrovei, kuri su tarnyba yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį. Po šio prašymo asmuo, atvykęs į lošimų organizavimo vietą, turėtų būti paprašytas išeiti arba netgi neįleistas į patalpas.

„Kalbant apie lošimo namus, jų situacija yra šiek tiek lengvesnė, nes ten pagal įstatymą yra numatytos kitokios sąlygos. Asmuo gali užeiti tik būdamas ne jaunesnis kaip 21-erių metų. Šiek tiek sudėtingiau su lošimų punktais ar B kategorijos lošimų automatais, nes ten nėra griežtos „slenksčio kontrolės“, – aiškina ekspertas. O. Mackevičius priduria, kad prašymą parašiusį žmogų, apsilankiusį tokioje įstaigoje, darbuotojai turėtų atpažinti pagal fotografiją.

Anot pašnekovo, įstatymas padėtų tokius prašymus vertinti tiksliau, ir situacija būtų aiškesnė tiek pačiam lošiančiajam, tiek lošimų organizatoriams. Be to, įstatymas užtikrintų, kad prašymą parašęs žmogus tikrai būtų neįleistas į lošimo organizavimo vietas.

Anoniminis lošėjas: pagalbos kreipiausi į šešis specialistus

Anoniminis lošėjas Emanuelis taip pat pabrėžia tai, kad įstatymiškai nėra reglamentuota, kaip lošimus organizuojančios bendrovės turėtų elgtis su prašymus parašiusiais asmenimis. Emanuelio teigimu, ši prašymų sistema veikia nelabai gerai.

Vyras aiškina, kad pats, nusprendęs atsikratyti priklausomybės nuo azartinių lošimų, parašė tokį prašymą, kreipėsi pagalbos į įvairias organizacijas. Pastebėję, kad vyras kazino nebesilanko, jo darbuotojai  tiesiog paskambino ir pakvietė apsilankyti.

„Sakau – ar jūs žinote, kad esu parašęs prašymą, o jie sako – tai nieko baisaus, mes atsiųsime jums limuziną, atvažiuosite, parašysite, kad atsisakote savo atsiribojimo ir vėl galėsite laisvai lošti“, – prisimena Emanuelis. Jis įsitikinęs, kad, jei nebūtų įsitraukęs į kitas veiklas ir kreipęsis pagalbos, turbūt būtų susiviliojęs tokiu pasiūlymu.

Vyras tikina – jeigu nuo azartinių lošimų priklausantieji žinotų, kad jie tikrai bus neįleisti į lošimų vietas, daug daugiau žmonių pasinaudotų tokia pagalbos galimybe, ir prašymų skaičius išaugtų kelis ar net keliolika kartų.

„Labai daug žmonių nerašo prašymų (aš asmeniškai irgi pažįstu ne vieną). Jie sako – nėra prasmės: šiandien parašysiu, o rytoj galiu tą prašymą atšaukti. Tokia karuselė“, – teigia pašnekovas.

O. Mackevičius nesiryžta komentuoti apibūdintos situacijos, nes tai nėra jo sritis, bet pabrėžia, kad prašymo pateikimas tėra pirmas žingsnelis, siekiant atsikratyti priklausomybės. Jo nuomone, žmogus turėtų ieškoti ir kitokios pagalbos.

Anoniminis lošėjas Emanuelis vardija, kad po prašymo pateikimo jis pagalbos kreipėsi į kunigą, psichologą, psichoterapeutą, socialinį darbuotoją, priklausomybės ligų centrą, Anoniminių lošėjų draugiją. Jis prideda, kad kitam žmogui galbūt užtektų kreiptis tik į Anoniminių lošėjų draugiją ar kitą vietą.