Vyriausybės pristatytą kitų metų biudžetą sukritikavo Valstybės kontrolė, pastabų jam turi ir Europos Komisija, esą planuojamas biudžetas per daug rizikingas. Finansų ministras teigia, kad rizikuojama sąmoningai ir nesutinka su valstybės kontrolierių pastabomis.  Apie tai – pokalbis su finansų ministru Rimantu Šadžiumi, valstybės kontrolieriumi Arūnu Dulkiu ir „Swedbanko“ vyriausiuoju analitiku Nerijumi Mačiuliu.

– Pone Dulky, kas valstybės biudžete yra planuojama neprofesionaliai?

– Yra trys pagrindiniai dalykai, kuriais mūsų nuomonės skiriasi. Valstybės kontrolės,   kuri šiuo atveju yra fiskalinė institucija, nuomone Lietuvoje šiuo metu yra ne maža, o vidutinė valdžios sektoriaus finansinio ilgalaikio tvarumo rizika. Ir štai nuo šio aspekto prasideda visi skaičiavimai. Lietuva yra priėmusi ambicingą įstatymą, įsipareigojusi prieš tarptautines institucijas ir išsikėlusi ambicingą planą. Pagal šį planą Valstybės kontrolė, planuojant biudžetą, yra paskirta būti fiskaline institucija.

– Tačiau ar jūs turite įgaliojimus? Ar galite priversti vyriausybę keisti biudžeto projektą?

– Mūsų institucija rekomenduoja. Manau, nereikia imtis kraštutinių priemonių ir uždėti antrankių, kad kažkas kažką darytų.

– Kokių dar pastabų turite biudžetui?

– Manome, kad yra neatsižvelgta į perteklinį valdžios sektoriaus taisyklės laikymąsi. Paaiškinsiu paprasčiau. Yra suplanuoti veiksmai trejiems metams ir pasakyta, kad  trečiaisiais metais turėsime perteklių. Tačiau Valstybės kontrolė, kaip fiskalinė institucija, mato riziką , kad jau pirmaisiais metais yra padaryta daugybė išimčių ir skaičiavimų. Jei palygintume su krepšiniu, pirmuose kėliniuose yra padaryta per daug pražangų. Todėl labai realu, kad trečiaisiais metais užsibrėžtų tikslų nepavyks pasiekti.

– Kalbate apie įsipareigojimą 2018 metais turėti nedeficitinį biudžetą?

– Taip. O trečia pastaba, kad dėl nuolatinio valdžios sektoriaus pirminio balanso pagerėjimo nukėlinėjimo į ateitį yra neužtikrinamas valstybės skolos mažėjimas. Ji dabar nėra pati didžiausia, bet dabartinė finansų politika neužtikrina jos mažėjimo.

– Pone Mačiuli, kaip Jūs vertinate Valstybės kontrolės ir Europos Komisijos išsakytas pastabas?

– Jos realios ir nenukabintos iš dangaus. Man, kaip piliečiui, didžiausią nerimą kelia, kad horizonte esantis planas turėti subalansuotą ir perteklinį biudžetą per 25 metus taip ir nebuvo pasiektas. Tai rodo visų iki šiol buvusių vyriausybių trumparegiškumą ir nesugebėjimą siekti numatytų tikslų. O taip pat, kaip ir mes, startavusi Estija sugebėjo subalansuotą ir perteklinį biudžetą turėti kas dvejus metus. Reiškia, tai įmanoma, tik mes nesugebame to pasiekti. Kita vertus, tai susiję ir su visuomenės požiūriu, nes dalis visuomenės nesupranta, kad valstybės biudžeto deficitas yra blogai. Jei padarytume apklausą ir žmonių paklaustume, kas geriau – ar didinti senatvės pensijas, minimalų atlyginimą ir neapmokestinamąjį pajamų dydį, ar mažinti biudžeto deficitą, atsakymas būtų aiškus, niekas nenorėtų 0,5 procento mažesnio deficito.

– Pone Šadžiau, panašu kad visuomenės lūkesčiai ir artėjantys rinkmai ir yra esminiai atskaitos taškai formuojant biudžetą?

– Valstybes, turinčias perteklinį biudžetą, galima ant pirštų suskaičiuoti. Tarptautinės institucijos, kurios vertino mūsų finansus, taip pat ir Valstybės kontrolė, atkreipė dėmesį, kad ne biudžeto balansas yra svarbiausia. Svarbiausiais dalykas yra mūsų skola. Lietuva sugebėjo ženkliai sumažinti skolą skaičiuojant nuo BVP. Nors biudžetas buvo deficitinis, tačiau augo ekonomika, buvo gana padori infliacija. Dabar yra pačios geriausios skolinimosi sąlygos, palūkanos pačios mažiausios. Suprantu, kad politinėje bendruomenėje pagunda pigiai pasiskolinti ir užberti visas mūsų finansines duobes skolintais pinigais yra labai didelė. Todėl labai svarbu, kad kažkas pamatytų šias rizikas. Aš taip pat matau perteklinio skolinimosi rizikas – tai yra skolos augimas ir po to nesugebėjimas ją refinansuoti.

– Po Valstybės kontrolės išsakytos kritikos jūs viešai sakėte, kad kažką koreguosite. Ką konkrečiai ketinate keisti? 

– Ginčo su Valstybės kontrole esmė tokia: ar struktūrinį biudžeto deficitą sudarys 1,  ar 0,5 procento. Sutinku, biudžeto subalansavimas yra svarbus prioritetas, tačiau Vyriausybė vykdo ekonominę politiką, jai rūpi, kaip vystysis Lietuvos ekonomika. Ir ne biudžeto subalansavimas, o ekonomikos subalansavimas, mūsų nuomone, yra labai svarbu.

– Kitaip tariant, jūs skatinate vartojimą?

– Šiandien, turint mažesnį, silpnesnį ir netinkamą Lietuvos mastams ekonomikos augimą, kuris nesiekia 2 procentų, turime visomis teisėtomis galimybėmis skatinti vidaus vartojimą.

– Duoti žmonėms daugiau pinigų?

– Iš esmės taip. Pakelti mažiausius atlyginimus, sumažinti mažiausiai uždirbantiems mokestinę naštą, kad papildomi pinigai įsilietų į prekių ir paslaugų pirkimą. Tai paskatintų ekonomikos plėtrą.

– Pone Mačiuli, kaip jūs vertinate šį kelią?

– Panašu, kad Vyriausybė renkasi keinsistinį kelią. Jei dabar vienas žymiausių ekonomistų D. M. Keinsas prisikeltų iš kapo, jis paplotų finansų ministrui ir gal net lieptų biudžeto deficitą daryti kokius 3–4 procentus BVP. Šioje situacijoje galiu būti velnio advokatu. Lietuva dabar skolinasi už neįtikėtinai mažas palūkanas, dabar yra pasiskolinta 3,5 metų laikotarpiui už 0,5 procento. Jei pinigai nieko nekainuoja, kodėl jų neišleidus? Tai klasikinė ekonomisto Keinso teorija. Tačiau esminė problema, kaip tie pinigai išleidžiami. Vienas dalykas, kai jie išleidžiami vandens parke, kitas – kai pinigai skiriami ekonomikai skatinti ir ateities potencialui kurti. Kitų metų biudžetas yra socialiai atsakingas, numatytos didesnės pensijos, didesnis minimalus atlyginimas, tačiau šie dalykai neturėtų būti nustatinėjami politikų sprendimu, o indeksuojami atsižvelgiant į ekonomikos augimą. Taip mes užkirstume kelią netvariam išlaidų augimui, kuris nuolat atitolina subalansuotą ir perteklinį biudžetą. Dabar jokių garantijų nėra. Padidėsiančios pensijos atėjus naujai krizei vėl taps galvos skausmu.

– Pone Dulky, ką jūs manote?

– Lietuva neturi patirties įgyvendinti daugiaplanius išlaidų ir pajamų planus. Turiu omenyje, kad trečio žingsnio mes niekaip nepadarome. Užsibrėžiame tikslus, bet jų nepasiekiame. Be to, šiandien mes turime kalbėti ne apie ginčą, apie ką sako finansų ministras. Institucijos nesiginčija, tiesiog mes patys sukūrėme tokią infrastruktūrą, kai šalia Lietuvos banko, Finansų ministerijos, vyriausybės atsirado fiskalinė institucija, kuri pateikia savo nuomonę. Ji yra labai svarbi, nes pirma kartą yra pažvelgta į trejų metų planą. Valstybės kontrolė išsakė nuomonę ne apie konkrečių metų biudžetą, o į jo kontekstą būsimų trejų metų perspektyvoje.

– Ministre, jei šiuo metu pasiskolinti galima nemokamai, tai gal reikėtų didinti biudžeto deficitą, atšaukti Lietuvos prisiimtus įsipareigojimus ir Europos Komisijai gėdingai prisipažinti, kad jokių įsipareigojimų nevykdysime, nes taip mums geriau?

– To daryti tikrai nereikia. Valstybės skola yra realios rizikos šaltinis, už ją reikia mokėti palūkanas. Šiandien galbūt galime pasiskolinti pigiau, tačiau rytoj mes turėsime išpirkti vienas obligacijas išleisdami kitas. Pavyzdžiui, ateinančių metų vasarį mes turėsime išpirkti obligacijų už 1 milijardą eurų ir tą sumą dabar turėjome pasiskolinti. Tačiau kas žino, kas bus po 10 metų? Todėl kontroliuoti fiskalinius parametrus yra būtina. O 1 ar 0,5 procentų struktūrinis deficitas tikrai nėra kažkas tokio, iškrentančio iš bendros schemos. Euro zonos vidutinis struktūrinis deficitas yra 1,2 procento.

– Suprantu, kad vienas iš esminių Valstybės kontrolės priekaištų yra tas, kad jokio plano „kas būtų, jeigu būtų“, nėra?

– Nesutinku. Matydami kliūtis, su kuriomis susiduria mūsų ekonomika, mes ir priėmėme sprendimą sustoti konsolidavime, nes vystomės per lėtai. Mes nedidiname deficito, bet ir nemažiname. Išlaikyti tokį deficitą mus skatina ir Europos Komisija. Manau, ir Valstybės kontrolė tam neprieštarautų.

– Pone Dulky, kelias dienas viešoje erdvėje vyko įdomi diskusija. Jūs teigiate, kad riziką mažinančios pagalvės neturime, premjeras Butkevičius mažą pagalvėlę rado. Tačiau greičiausiai jūs turite galvoje tam tikrą rezervą esant kritinei situacijai? To jūs dabar nematote?

– Taip. Kalbama ne apie kažkurį vieną rodiklį. Fiskalinė instituciją pažiūrėjo į biudžeto rodiklius kaip į visumą. Mes pasisakėme už makro rezultatą, o ne už atskiras išlaidų ar pajamų eilutes. Matant, kokios dabar vyksta diskusijos, kiek daug visi apie tai kalba, galiu pasakyti, kad Valstybės kontrolė turi galių. Beje, aš spaudoje skaičiau, kad gerbiamas Šadžius gali būti siūlomas į Europos Audito rūmų narius. Jei ministerija neatsižvelgs į mūsų rekomendacijas, aš, kaip valstybės kontrolierius, nepasirašysiu ministrui rekomendacijos į šias pareigas.

– Geras ultimatumas. Bet kalbant rimtai, valstybė buvo įsipareigojusi pradėti kaupti rezervą juodai dienai, bet tai nevyksta?

– R. Šadžius: Tai vyksta. Šią savaitę Seimas priėmė įstatymus, kurie išplėtė pajamų šaltinius stabilizavimo fondui. Kitąmet šis fondas pasipildys 54 milijonais eurų ir tai bus pirmas žingsnis. Svarbiausia, kad stabilizavimo fondas pildysis automatiškai iš pusės visų valstybės įmonių sumokamų dividendų, parduotos žemės taip pat iš pinigų, gautų už privatizuotą turtą. Pinigai, suplaukę į stabilizavimo fondą bus saugiai investuojami ir naudojami tiktai įstatymu numatytais atvejais.

– N. Mačiulis: Valstybės įmonių mokami dividendai kol kas yra vienintelis šaltinis stabilizavimo fondui, bet jie yra labai maži. Lietuva krizės atvejams nėra pasiruošusi. Vienintelė paguoda, kad esame euro zonoje, kad veikia Europos stabilumo mechanizmas, kuris gali skolinti Lietuvai.