– Kuo išskirtinė verslo organizacija Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija?

– Tai politikų ir Vyriausybės verslo partneris. Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai yra jungiantis institucinis darinys, atstovauja verslui ir nacionaliniu lygmeniu, ir tarptautiniu. Rūmai turi giminingus formatus kitose valstybėse, su jais bendrauja.

Mes, palyginti su kitomis verslo organizacijomis, turime išskirtinumą. Pramonininkų ar Verslo darbdavių konfederacijos regionuose turi atstovybes, tačiau ne paslaugų srityje. Rūmai išduoda sertifikatus, tvirtina force majoure sąlygas, jos kompetencijoje – prekių kodavimas, ekspertizės, profesinis mokymas, iš dalies ir su arbitražas.

Lietuvoje yra penki regioniniai rūmai. Jų įkūrimas atgavus nepriklausomybę yra tęstinumas to, kas egzistavo tarpukario Lietuvoje nuo 1925 m. Ši platforma leido verslui susiburti ir vienu balsu spręsti dėl plėtros ir santykių su politikais.

Dialogas su verslu iki šiol yra yra būtinas, nes mūsų valstybė gyvena iš verslo uždirbtų pinigų, iš mokesčių.

– Šiandien Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai turi daugiau nei 2 tūkst. narių. Tarp jų yra ir labai didelių įmonių. Kodėl jie čia?

– Ir dėl įvairių nuolaidų. Ir dėl susibūrimo įvairiais formatais galimybės. Ir dėl mokymų. Ir dėl susitikimų su savivaldos, su valstybinių institucijų atstovais atstovais.

Labai svarbios yra verslo misijos. Ypač kai atsiranda daugiau verslininkų, norinčių užmegzti ryšius konkrečioje valstybėje. Vietos prekybos ir amatų rūmai suranda net keletą partnerių, su kuriais galima pradėti derybas. Žinoma, plečiantis ryšiams atsiranda ir nacionaliniai atstovai – garbės konsulai, tačiau pradžią visada padaro rūmai.

Didelis valstybės aparatas nereiškia valstybės tobulumo. Ypač tokios nedidelės kaip Lietuva.

Kitas svarbus dalykas tarptautinėje plotmėje – forumai. Čia dalyvauja įvairių valstybių verslo, finansinių institucijų atstovai. Taip susikuriama asmeninių pažinčių parnerystė. Santykiai nebėra pirksiu–parduosiu, atsiranda bendrų technologijų, mokslinių tyrimų galimybių. Be abejo, ir investicijų.

Kitas dalykas – geopolitiniai procesai. "Brexit". Mūsų verslas nežino, kam ruoštis. Partnerystė su Užsienio reikalų ministerija tai turėtų išryškinti. Konkrečiais punktais, kokiomis sąlygomis teks mums dirbti su Didžiąja Britanija. Nes ta rinka Lietuvai visada buvo įdomi. Ne tik maisto, bet ir kitiems produktams, ir finansinėms paslaugoms, ir kitiems naujiems moderniems verslams. Tikrai daug temų, kuriomis reikia kalbėtis su valdžia.

Naujasis prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas R.Varkulevičius primena, kad verslas vis dėlto galvoja apie tai, kaip čia, o ne svetur gyvens visų mūsų vaikai. (Butauto Barausko nuotr.)

– Kuo svarbi rūmų veikla tarptautinėje plotmėje? Juk plėtra užsienyje užsiima ir daugiau verslo ir ne verslo organizacijų.

– Nacionaliniu lygmeniu mes esame aktyvūs, eksporto plėtros, ekonominės diplomatijos klausimais bendraujame su Užsienio reikalų ministerija ir apskritai su Vyriausybe. Tai labai svarbus bendradarbiavimas, nes komisijos yra dvišalės. Tarkime, Lietuvos ir Ukrainos. Keičiamasi delegacijomis. Aišku, Ukraina yra didelė valstybė, todėl santykius labiau palaiko atskiri regionai.

Norint verslą pradėti kokioje nors naujoje rinkoje, tikrai reikšmingą paramą gali suteikti mūsų diplomatinės atstovybės. Pavyzdžiui, surinkti išankstinę informaciją, spaudos apžvalgas vietos kalba. Tačiau tiesioginė verslo partnerystė ypač šiandien aktuali augančiose Azijos, Afrikos rinkose. Tačiau jų galimybės yra ribotos, nes mažai darbuotojų, nedididelis biudžetas, ne visada turi galimybę prieiti prie verslo struktūrų. Todėl pirmiausia visur propaguojamas pasaulinis prekybos ir amatų rūmų tinklas.

Ieškant partnerių naujoje valstybėje, tarkime, norima Afrikoje parduoti baldus ar įsigyti iš ten egzotiškos medienos, kreipiamasi į pasirinktos vietos amatų rūmus, o šie išverčia šią informaciją į vietiniams suprantamą kalbą ir išplatina visame tinkle. Ir tai padaroma už simbolinį mokestį, dažnai siekiantį vos 100, 150, 200 eurų.

Man pačiam teko susidurti su tokia situacija. Ryšius tarptautinėje parodoje su viena Afrikos įmone užmezgusios vienos lietuviškos bendrovės atstovai manęs paprašė, ar būtų galima pasiteirauti toje valstybėje apie partnerį. Parašiau kolegai, tos valstybės prekybos ir amatų rūmų direktoriui, laišką ir gavau labai lakonišką ir aiškų atsakymą: "Aš tokios įmonės nežinau, prašau dar kartą pagalvoti apie verslą mūsų valstybėje." Labai informatyvus atsakymas. Padėjome mūsų įmonei apsisaugoti nuo rūpesčių. Beje, nepatikimi partneriai nebūtinai gali būti vien Afrikos valstybėje.

– Tačiau tikrinamas ir Lietuvos verslo įmonių patikimumas?

– Norėčiau atkreipti dėmesį į šios sistemos verslo vertinimo patikimumą. Partneriai visada klausia, ar galima pasitikėti viena ar kita įmone. Aišku, jei ji pas mus priklauso rūmams, ji ir legali, ir skaidri, ir dažniausiai žinoma. Kitose valstybėse taip pat egzistuoja nerašyta taisyklė, kad rūmų nariai yra pripažinti verslininkai.

Be abejo, yra ir verslo patikimumą vertinančių, kredito reitingus nustatančių bendrovių. Tai yra svarbu. Bet domimasi ir per rūmus, nes geriausiai vieni apie kitus žino patys verslininkai. Ir neturi tikslo vieni kitų peikti, pasakyti ką nors netinkamo. Paprastai tas rūmų narys informuojamas, kad juo domimasi. Taip pat, kad būtum priimtas į mūsų asociaciją, reikia pereiti tam tikrą filtrą.

– Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai sprendžia verslo problemas su valdžia. Kuo jie skiriasi nuo lobistų?

– Tuo, kad rūmams svarbus bendrų interesų atstovavimas. Arba regiono bendras interesas, arba kažkokios veiklos srities (tarkime, transporto ar baldų gamybos). Arba mokesčių, kuris šiomis dienomis visam verslui aktualus.

Lobistas yra profesija. Jis atstovauja konkretaus verslo subjektui. Ar susitinka su politikais, valdžios atstovais, ar inicijuoja naujo dokumento išleidimą, ar pan.

– Ar valstybės institucijoms naudinga turėti partnerius, asocijuotas verslo struktūras, kurie pataria?

– Manau, kad taip. Nes verslas dažnai mato kai kuriuos reiškinius geriau. Analitiniai gebėjimai įmonėse yra daug geresni. Dėl paprastos priežasties – jose atlyginimai geresni. Ypač pastaruoju metu, kai tos pačios srities specialistų uždarbis valstybės institucijose ir privačiame sektoriuje skiriasi kartais. Verslas gali akumuliuoti tas kompetencijas ir patarti.

– Kaip vertinate valdžios ir verslo partnerystės raidą?

– Per 30 nepriklausomybės metų partnerystė tarp verslo ir valdžios nėra sustiprėjusi. Greičiau pasuko silpnėjimo prasme. Pirmiausia pastebimas valdžios nepasitikėjimas verslu, verslo organizacijomis. Antra, ką matome, kad valdžia siekdama išryškinti savo galią priima daug draudimų. Atrodo, kad su nepriklausomybe siekėme laisvės. Laisvai gyventi, laisvai reikšti savo nuomonę, laisvai investuoti ir taip sukurti sau ir visuomenei geresnį gyvenimą.

Kai laisvės mažėja, atsiranda nepasitikėjimas. Todėl dabar artimiausias rūmų tikslas sustiprinti partnerystę su valdžios institucijomis. Prie to prisidėti kviečiame ir kitas verslo struktūras – tiek nacionalines, tiek atskirų ūkio šakų.

Žiūrint į priekį reikėtų svarstyti, kad valstybė galėtų atsisakyti dar dešimčių funkcijų, jas perleisti verslui. Jis tai atliktų moderniau. Didelis valstybės aparatas nereiškia valstybės tobulumo. Ypač tokios nedidelės kaip Lietuva.

– Kas laukia mūsų šalies, ekonomikos? To pirmiausia reikėtų klausti verslo?

– Buvo 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, dabar 3,5 proc. Bet įvairūs analitiniai centrai praneša, kad krizė artėja. Kas pasakys, kad ji jau visai šalia? Kas pirmas pajunta krizės požymius? Verslas. Tad jis geriausias valstybės partneris. Ministrai, net prezidentas ir turėtų klausti verslo apie tai, tartis.

Ir apie tai, kaip gyvensime kitais metais. Yra valstybės analitiniai centrai ir Lietuvos banke, ir prie Vyriausybės. Reikėtų, kad visi kartu su verslo atstovais susėstų, pasižiūrėtų pagal atskiras ūkio šakas, susidarytų modelį, kaip gali būti. Dabar svarstomas valstybės kitų metų biudžetas. Kas bus su mumis, jei išleisime tiek pinigų, kiek jame suplanuota, nežinome. Kiek padidės eksportas? Neaišku. Asocijuotos verslo struktūros gali valstybei patarti tais klausimais. Mes esame eksportuojanti valstybė, kitaip neišgyventume. Verslas turi didelę kompetenciją šioje srityje. Per ketverius metus sugebėjo sėkmingai perorientuoti eksportą iš Rytų kitomis kryptimis, nors konkurencija ten itin didelė, kur reikalavimai kokybei nepalyginti aukštesni.

Šiandien būtinas aiškumas. Žiūrėkim, kas atsitiko su mokesčiais? Buvo prieš porą metų pasirašytas nacionalinis susitarimas padidinti mokesčius ir jų nebedidinti iki kadencijos pabaigos. Tačiau vėl juos peržiūrėti, didinti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai ne visą verslą palies. Tarkime, nekilnojamojo turto apmokestinimas. Tačiau tai didins žmonių išlaidas.

Žinome tik tiek, kad padidės pensijos. Kad kažkiek padidės vaiko pinigai. Bet ne nuo to valstybės gerovė didėja. Juk svarbu, kiek žmogus uždirbs, kiek galės investuoti į savo buitį, vaikų mokslinimą, savo sveikatinimą, kultūrą.

Labai svarbus prekybos, pramonės ir amatų rūmų bendravimas ne tik su pramonininkais, bet ir profsąjungomis. Be darbuotojų jokia ekonominė veikla neįmanoma.

Turime tokį reiškinį, kaip emigracija. Kad ji didėja, dalį kaltės turėtų prisiimti ir verslas. Nes maži atlyginimai. Pastebėjau, kaip įmonėse keičiasi žmonės. Pavyzdžiui, per penkerius metus darbuotojų vidutinis amžius padidėjo ne penkeriais metais, o visais septyneriais. Ar laiko mašina egzistuoja? Ne, priimami į darbą vis vyresni žmonės, nes jaunesni išvažiuoja į užsienį. Emigruoja labiau gebantys. Dar svarbiau – sveikesni piliečiai. O sveikatos priežiūra valstybei atsieina kosminius pinigus.

Per 30 nepriklausomybės metų partnerystė tarp verslo ir valdžios nėra sustiprėjusi.

– Bet emigruoja ne tik žmonės. Emigruoja ir verslas. Kodėl?

– Verslas planuoja ateitį mažiausiai dešimčiai metų į priekį. Nėra tokio, kuris sakytų, kad dar padirbėsiu metus ir užsidarysiu. Verslas galvoja apie tai, kaip gyvens čia jo vaikai. Čia, o ne kitur.

Dauguma nesvarsto, kaip išsikelti į kitą valstybę. Baisu, kai iškeliauja investicijos į kitas šalis, iškeliauja pajamos ir mokesčiai mokami svetur. Todėl reikia valdžios ir verslo sutarimo, dokumentų, neužtenka vien deklaracijų. Turi būti ne trukdantys, o tik skatinantys veiksniai. Žinoma, čia idealus variantas. Bet dažniausiai būna interesų konfliktai, mes matome, kad valstybėje yra didelė šešėlinės ekonomikos dalis. Tačiau verslas labiau nori dirbti sąžiningai, pagal aiškias taisykles.

– Dažnai kalbama apie atskirties tarp regionų mažinimą. Kokią įtaką tam gali padaryti Prekybos, pramonės ir amatų rūmai?

– Prezidentas buvo sukvietęs rajonų vadovus, verslo atstovus padiskutuoti apie regionų plėtrą. Ir atkreipė dėmesį, kad labai reikia tolygumo. Kas gali padėtį pataisyti? Pirmiausia – verslas. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai turi veikiančias struktūras ne tik didžiuosiuose miestuose. Ir mažesniuose yra labai tvirti padaliniai su gerai organizuota verslo bendruomene. Jų atstovai dažnai susitinka su miesto tarybų nariais, merais, sprendžia įvairias problemas. Priima ir centrinės valdžios atstovus (ministrus ar vietoje rinktus parlamentarus). Kitos struktūros, išskyrus Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybės, čia šiandien paprasčiausiai nėra.

Savivaldybėse esančios švietimo, gydymo ar kultūros įstaigos to krašto gerovės nepakels. Būtina, kad ten vystytųsi verslas. Reikia, kad būtų teisingai suplanuotos teritorijos, kad būtų ir kolegijų, ir profesinio rengimo centrų – sąlygos jauniems žmonėms įgyti išsilavinimą. Ne visi žmonės nori keliauti po pasaulį, dalis nori buities saugumo. Bet, jei pasižiūri ir mato, kad ten nieko nėra, jaunas žmogus išvažiuoja mokytis už 100 km ir jau negrįžta. Taip regionas lieka be jaunesnių žmonių. Todėl reikia sėsti, susitarti, ką padaryti vieniems ir kitiems.