„Praėjusių metų balandžio mėnesį migracijos galimybės buvo labai ribotos – buvo pats pandemijos įkarštis, vyravo ribojimai tarp šalių ir jų viduje. Nebuvo prasmės kažkur vykti, nes visas darbas ir studijos vyko nuotoliniu būdu“, – Eltai teigė Ž. Mauricas, lygindamas šių ir 2020 m. migracijos duomenis.

Anot ekonomisto, šiuo metu viena pagrindinių emigracijos priežasčių – besitęsiantis tam tikrų ekonomikos sektorių uždarymas.

„Pirma ir turbūt pagrindinė emigracijos priežastis yra tai, kad, nors Lietuvos ekonominė situacija tikrai atrodo neblogai, bet tik apie du trečdalius ekonomikos veikia visu pajėgumu, tuo metu likęs trečdalis – ne. O pastaroji dalis iki šiol veikia labai menku pajėgumu. Atitinkamai ten dirbantys žmonės nebenori laukti, kol situacija pagerės, jie ieško kitų galimybių ir viena iš alternatyvų – ieškoti galimybių užsienyje“, – teigė jis.

Negana to, dėl ES taikomų ekonomikos gaivinimo priemonių išaugus darbuotojų paklausai, jų pasiūla dėl sulėtėjusių migracijos srautų žymiai sumažėjo, teigė Ž. Mauricas.

„Vakarų Europos šalių darbo rinkos nemažai metų buvo priklausomos nuo migrantų iš trečiųjų šalių. Pandemija sustabdė tuos migracijos srautus: pernai migracija ES per pastaruosius 30–40 metų buvo rekordiškai maža. (...) Kadangi šalys skyrė daug pinigų ekonomikos skatinimui, atsirado didelė darbuotojų paklausa, bet pasiūla labai sumažėjo. Kadangi darbuotojų iš trečiųjų šalių labai sunku prisitraukti, akys nukrypo į ES periferiją, tarp jų ir Lietuvą“, – kalbėjo jis.

Anot ekonomisto, pritrūkus darbuotojų Lietuvoje, šalis galimai patirs ekonomikos perkaitimą.

„Didžiausia rizika yra, kad įsisuksime į augančios infliacijos ir augančio darbo užmokesčio kaštų spiralę. Įsivyrautų šioks toks ekonomikos perkaitimas, ir jis gali įvykti greičiau, negu mes prognozuojame. Jis gali būti jau šiemet, ypač kai atsivers didesnė dalis veiklų. (...)

Jau nuo liepos mėnesio nemaža dalis žmonių turbūt bus vakcinavęsi, tuomet verslas bandys atsigriebti, samdys darbuotojus ir pamatys, kad jų nėra tiek daug. Tai bus nemažas iššūkis. Lietuvai reikės pasistengti, kad neemigruotų jauni žmonės, kad vėliau nereikėtų kažkur kitur ieškoti darbuotojų arba bandyti jų atsivežti iš trečiųjų šalių“, – Eltai sakė jis.

„Manau, kad darbuotojų trūkumas ateityje gali būti vienas iš pagrindinių ekonomikos augimą ar atsigavimą stabdančių veiksnių“, – pridūrė Ž. Mauricas.

Tuo metu D. Burneika pažymėjo, kad ekonomikos bei minimalios mėnesio algos (MMA) augimas ne visais atvejais iliustruoja finansinę šalies gyventojų gerovę.

„Balandį ėmus laisvėti apribojimams, ypač gerėjant situacijai Didžiojoje Britanijoje, dalis žmonių galėjo išvykti ar deklaruoti išvykimą.

Nors ekonomika, formaliai žiūrint, auga – kaip ir atlyginimai – bent jau pastarųjų augimas yra truputį dirbtinis, nes tų specialybių atstovai, kurie gauna mažiausius atlyginimus, pandemijos metu tiesiog negalėjo dirbti. (...) Todėl nebūtinai ta gerovė tokia didelė, kaip atrodo“, – sakė jis.

Visgi demografas pažymėjo, kad išaugusių emigracijos mastų nelaikytų ilgalaike tendencija.

„Nemanau, kad tai yra ilgalaikė tendencija. Tai greičiausiai yra COVID-19 veikiama laikino esamo nedarbo situacija Lietuvoje ir kitose šalyse“, – sakė jis.

Tuo metu vertindamas 9,3 proc. balandį šalyje išaugusį mirtingumą bei 7 proc. sumažėjusį gimstamumą, D. Burneika pažymėjo, kad abu šie rodikliai, prislopus pandemijai, taip pat normalizuosis.

„Su mirtingumu viskas normalizuosis, jis pradės mažėti. Tuo metu per visas krizes gimstamumas krinta iš esmės. Iš tiesų nėra jokių priežasčių, kad gimstamumas Lietuvoje stipriai išaugtų ar stipriai sumažėtų ilgalaikėje perspektyvoje“, – tikino jis.