Klausimas, ar Lietuvoje gaminami automobiliai, galėtų papuošti bet kurį televizijos šou, kuriame pinigai dalijami už teisingus atsakymus. Kodėl? Todėl, kad tai baisiai suktas klausimas. Rimtos derybos dėl tikros automobilių gamybos įmonės mūsų šalyje su Prancūzijos koncernu "Citroën" žlugo 1990-aisiais. Vėliau Rokiškyje ir Vilniuje buvo pradėta surinkti rusiškus "gazelius" ir MAZ, tačiau specialistai šį procesą labiau linkę vadinti rinkodaros triuku skverbiantis į ES rinką, o ne rimta gamyba. Nepaisant to, pasigirti yra kuo.

Auksarankių kraštas

Pasak vieno automobilių verslo pradininkų Lietuvoje, garsaus ralio meistro Stasio Brunzos, tautinio automobilio istorija liko neišsipildžiusi svajonė, nors įdirbis buvo tikrai nemažas. Visų pirma sostinės pakraštyje buvo pavykę pradėti sportinių automobilių "LADA Sport VFTS" gamybą. Būtent gamybą, nors lietuviški automobiliai buvo lipdomi iš paprasčiausių žigulių...

"Iš serijinės mašinos, patekdavusios į mūsų įmonę VFTS (abreviatūra reiškia "Vilniuskaja fabrika transportnych sredstv"), likdavo tik pavadinimas ir viena kita kėbulo detalė. Gamyklinis "penktukas" gerokai sutrumpėdavo ir palengvėdavo, jo variklio darbinis tūris padidėdavo nuo 1,3 iki 1,6 l, pajėgumas – nuo 69 iki 160 AG. Įsibėgėjimas iki 100 km/val. pagerėdavo nuo 20 sekundžių iki 8,4. Maksimalus greitis siekdavo 192 km/val. (serijinio modelio – 142 km/val.), sūkių padaugėdavo nuo 5600 iki 7000 aps./min., motoro kompresija – nuo 8,5 iki 11 atmosferų ir taip toliau", – pasakojo S.Brundza.

Apie mūsiškių inžinierių gebėjimus ir techninių žinių lygį neįtikimų dalykų papasakoti gali su auksinių rankų meistru Zbignevu Kivertu dirbę žmonės. Jis sugebėdavo iš brokuotų variklio bloko ruošinių pagaminti naują motorą su 16 vožtuvų. Kiti vyrai standartinę 4 laipsnių pavarų dėžę perdirbti į 5 laipsnių ir t. t.

Kitas automobilių sporto technikos guru kaunietis Jonas Dereškevičius, "galandęs" variklius beveik visiems Lietuvos lenktynininkams, buvo įsigudrinęs padidinti jėgos agregatų efektyvumą šlifuodamas variklio degimo kamerą, kad stūmokliui judant įsiurbiamas degalų mišinys būtų koncentruojamas vienoje vietoje. Panašiu principu dabar serijiniu būdu gaminami vadinamieji GDI – tiesioginio benzino įpurškimo varikliai.

Tarnybinis ??? fatalizmas

Visi šie darbai maždaug 1990-aisiais galėjo peraugti į rimtą automobilių gamybą, tačiau, pasak S.Brundzos, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir biurokratų trumparegystės žlugo.

Verslininko teigimu, tuo metu Lietuvoje lankėsi aukšto rango "Citroën" koncerno delegacija, kuri rimtai svarstė galimybę mūsų šalyje atidaryti automobilių surinkimo liniją. Prancūzų žvalgai aplankė keletą didžiųjų ir gana modernių šalies pramonės įmonių, gaminusių rusiškų automobilių dalis. Jų skaičiavimu, jei Lietuvoje būtų gaminama apie 30–40 proc. reikalingų detalių, automobilį labiau apsimokėtų surinkti čia, nei atvežti iš Vakarų. Ypač didelį įspūdį svečiams buvo padariusi Klaipėdos "Vakarų laivų remonto" įmonė, kurioje buvo tik ką baigti statyti nauji cechai su puikiai sukomplektuota įranga ir išvystyta infrastruktūra.

Deja, tuomet užvirė žinybų intrigos, kam pavaldus turėtų būti būsimasis automobilių fabrikas – Susisiekimo ar Pramonės ministerijai. Be to, mūsų funkcionieriai užsispyrė, kad gamyba būtų perkelta į "Panevėžio automobilių remonto" įmonę. Tačiau pastaroji buvo tiek apleista, kad prancūzų entuziazmas pamažu atšalo. Parengta detali dokumentacija, kaip Lietuvoje gaminti komercinės paskirties automobilį CF15 ir lengvąjį modelį "Citroën ZX", nukeliavo į archyvus...

Šios srities žinovai teigia, kad panašiu metu vyko derybos ir su "Jaguar". Tarpininkaujant VAZ eksportu besiverčiančiai anglų firmai "Satra", britai buvo parengę simpatiško dviviečio sportinio kupė ir kabrioleto "Sifer" projektą "Samara" bazėje. Sutartis buvo visiškai parengta, tačiau tuo metu finansiniai sunkumai ištiko pačią "Satrą", žlungant SSRS komplikavosi Toljačio gamyklos reikalai ir projektas buvo atidėtas. Vėliau, pradėjus kilti darbo jėgos ir energijos išteklių kainoms, jis prarado patrauklumą.

Krizė – naujų galimybių laikas

Iš anuomečių laikų iki šių dienų išliko bene vienintelė įmonė, garsėjusi kaip gebanti atlikti pačias sudėtingiausias intervencijas į automobilio variklį, – "Kauno autotechnika". Pasak šios įmonės vadovo Sigito Andreikos, verslo idėją pasufleravo lietuviai sportininkai, SSRS rinktinėje lenktyniaudavę VAZ markės "bolidais".

"Visus juos kamuodavo viena bendra bėda – sportinis variklio paskirstymo velenėlis sudildavo neįtikimai greitai. Dažnai ši detalė atlaikydavo tik vieną ilgesnį greičio ruožą. Sportiniu režimu įveikus kokius 30 km, variklis prarasdavo galią ir velenėlį tekdavo keisti. Ieškodami lenktynininkai užmezgė ryšius su mokslininkais, pradėjo velenėlius dengti kietmetaliu, o vėliau ieškoti kitų būdų padidinti variklio efektyvumą", – pasakojo S.Andreika.

Inžinieriaus teigimu, kadangi kiekvieno variklio "širdis" yra stūmoklis, į "Kauno autotechniką" susibūrę meistrai pradėjo tobulinti šią detalę keisdami metalo sudėtį, vėliau jos formą ir dar subtilesnius dalykus. Ilgainiui jiems pavyko rasti tinkamas metalo lydinio kombinacijas ir išgauti reikiamą stūmoklio formą, padėjusią sėkmingai išlaikyti ralio ir žiedinių lenktynių krūvį.

Sulaukusi pripažinimo sporto pasaulyje, "Kauno autotechnika" pradėjo gaminti stūmoklius beveik visų Lietuvoje važinėjančių automobilių varikliams. Ypač didelę paklausą šios firmos produkcija turėjo tuomet, kai į šalį plūstelėjo naudoti vakarietiški keturračiai – atsarginių detalių nebuvo tiekiama arba jos buvo labai brangios. O "Kauno autotechnikos" vyrai išardę variklį per keletą dienų išliedavo kokybe nuo originalo nesiskiriančių stūmoklių komplektą.

S.Andreikos teigimu, per visą įmonės gyvavimo istoriją stūmoklius teko lieti beveik visoms Lietuvos keliais judančioms transporto priemonėms. Egzotiškiausių užsakymų kolekcijoje mažiausias egzempliorius yra žoliapjovei skirta detalė, o didžiausia įmontuota į remontuojamą šilumvežį.

Nuo 1999-ųjų kauniečiai aktyviai bendradarbiauja su jūrininkais – padeda remontuoti žvejybinių tralerių variklius. "Kauno autotechnika" su užduotimi susidorojo be jokio vargo ir per tokį trumpą laiką, kad užsakovai iš pradžių nepatikėjo, jog jiems pristatyta detalė tikrai pagaminta Kaune. Netrukus įmonė gavo Rusijos laivininkystės registro sertifikatus, patvirtinančius nepriekaištingų lietuviškų detalių kokybę, ir dabar maždaug pusė visų užsakymų gauna būtent iš jūrininkų.

"Žinoma, krizę jaučiame ir mes, tačiau tikėtina, kad netolimoje ateityje užsakymų padaugės. Žmonės ieško pigesnio juos užklupusių problemų sprendimo būdo, o mes kaip tik tai ir galime pasiūlyti", – samprotavo S.Andreika.

Lietuviški "Mercedes Benz"

Šiuo metu bene solidžiausiais automobilių pramonės partneriais reikėtų laikyti bendrovę "Altas komercinis transportas", įrengiančią ar perdarančią mažuosius komercinės paskirties automobilius. 2002-aisiais veiklą pradėjusi įmonė ypač gerą vardą turi Vokietijos ir Skandinavijos šalių rinkoje. Čia eksportuojama maždaug 80 proc. "lietuviškų" automobilių, tiksliau – "Mercedes Benz", "Volkswagen" ir "Iveco" mašinų pagrindu pagal užsakovų poreikius pagamintų keleivinių mikroautobusų, greitosios medicininės pagalbos automobilių bei specialiosios paskirties (policijos, pasienio apsaugos tarnybų ir kt.) transporto priemonių.

"Tokio verslo idėja nėra unikali. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad automobilių gamintojas, turintis savo konstruktorius, dizainerius ir visą įmanomą techninę įrangą, gali pagaminti absoliučiai viską. Iš tiesų kiekvienas nestandartinis automobilis pramonės monstrams yra didelis ir nuostolingas galvos skausmas. Todėl beveik visose civilizuotose šalyse veikia įmonės, panašios į mūsiškę: didieji gamintojai parduoda standartinius automobilių griaučius, o jų partneriai juos paverčia mokykliniais autobusais, greitosios medicininės pagalbos ar ypač svarbiems asmenims vežioti skirtais prabangiais automobiliais", – pasakojo "Altas komercinis transportas" vadovas Edvardas Radzevičius.

Pašnekovas teigė, kad tokiems darbams reikia itin aukštos kvalifikacijos meistrų, sugebančių įgyvendinti nestandartinius užsakymus nepakeičiant automobilio eksploatacinių ypatybių ir saugumo duomenų. Beje, į pastaruosius dalykus Lietuvoje beveik nekreipiama dėmesio. Pasak E.Radzevičiaus, daugybė gatvėse zujančių mikroautobusų ar netgi senų greitosios medicininės pagalbos automobilių yra taip "patobulinti", kad apie padarinius įvykus avarijai baisu ir pagalvoti.

"Teko matyti mašinų, kuriose esanti įranga tvirtinama paprasčiausiais savisriegiais varžtais, kurių saugos diržai kabo tik tam, kad nesikabinėtų techninės apžiūros centrų inspektoriai. Deja, saviveiklos mūsų rinkoje yra neįtikimai daug, o kontrolės beveik jokios", – apgailestavo E.Radzevičius.

Įmonėje "Altas komercinis transportas" šiuo metu dirba 40 meistrų komanda. Praėjusiais metais jie įrengė 110 keleivinių autobusų, 150 greitosios medicininės pagalbos automobilių ir bene 30 specialios paskirties mašinų, daugiausia pritaikytų teisėsaugos institucijų poreikiams.

Panašia veikla užsiima ir Šiauliuose veikianti įmonė "Žaibas". Skirtumas tik tas, kad jos specializacija – krovininių automobilių perdirbimas, o šis sektorius pastaraisiais metais išgyvena tikrai ne pačius lengviausius laikus. Be to, "Žaibo" padėtį apsunkino savininkų nesutarimai.

Tomo Raginos nuotr. Istorija: sportinis ralio automobilis "Eva" – paminklas jį konstravusiems auksarankiams meistrams.