Technika iš laužynų

Ko gero, net pradinių klasių mokinukas, klausiamas, ko reikia norint lenktyniauti automobiliais, ilgai nesukęs galvos atsakytų – pinigų, ir iš esmės pataikytų į dešimtuką. Kuklų biudžetą ir retai sėkme pasibaigiančias derybas su potencialiais rėmėjais absoliuti dauguma lentynininkų vadina pagrindine problema, trukdančia įsigyti geresnę techniką, daugiau treniruotis ir galiausiai pasiekti svaresnių pergalių. Taip yra visose lenktynių disciplinose ir automobilių kroso nereikėtų išskirti, jeigu ne vienas "bet".

Siekiant paversti autokrosą pasiekiamu kuo platesnei auditorijai, uždarose grunto trasose besivaržantiems sportininkams ir jų bolidams numatyti bene liberaliausi kvalifikaciniai ir techniniai reikalavimai.

Važiuoti čia galima su bet kuo, turinčiu ratus ir variklį, pasirūpinant tik saugos lankais, daugiataškio tvirtinimo diržais ir šalmu. Tačiau tiek Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) prezidentas Romas Austinskas, tiek LASF Kroso komiteto vadovas Kazimieras Gudžiūnas mano, kad tokia politika pradeda duoti atvirkštinį efektą.

Deja, turime konstatuoti, kad kroso varžybas kai kurie lenktynininkai ir netgi varžybų organizatoriai pradeda traktuoti ne kaip sportą, bet kaip pigią pramogą.

"Deja, turime konstatuoti, kad kroso varžybas kai kurie lenktynininkai ir netgi varžybų organizatoriai pradeda traktuoti ne kaip sportą, bet kaip pigią pramogą. Dėl šios priežasties daugelis į startą atvairuoja itin prastos būklės automobilius, atrodančius taip, tarsi jie būtų ištraukti iš sąvartyno. Sunkoka įsivaizduoti verslininką, kuris norėtų matyti savo įmonės logotipą, priklijuotą prie tokio "technikos stebuklo". Tai iš tiesų rimtesnė problema, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes toks požiūris lemia ir bendrą požiūrį į automobilių krosą, esą čia toks neįpareigojantis pakvailiojimas, kurio dalyviai pabaigoje dar pasidalija nugalėtojų taurėmis", – konstatavo K.Gudžiūnas.

Bloga prieiga

R.Austinskas pastebėjo, kad neretai lenktyniauti automobiliais sumanę žmonės, net prieš žengdami pirmuosius žingsnius, nebando ieškoti profesionalios pagalbos.

"Į pirmą klasę atėjęs vaikas mokomas visko: nuo pieštuko paėmimo ir skiemenavimo iki taisyklingos sėdėsenos rašant. Tarkim, važiuoti į automobilių lenktynes sumąstoma jau turint vairuotojo pažymėjimą ir leidimą dalyvauti eisme, tačiau tiesa ta, kad sportinis vairavimas yra šiek tiek kitas pasaulis. Nei tėtis, nei vyresnis brolis – jei tik patys nebuvo lenktynininkai – pabūti mentoriais ir padėti nepasiklysti, ko gero, negali. Ir nors krosas gali pasirodyti tinkamiausia terpe autosporto specifikai perprasti, vis dėlto, stebint kai kurias varžybas, tampa akivaizdu, kad kol kas čia dominuoja anarchija. Ko pozityvaus pradedantis sportininkas gali išmokti vadinamosiose C lygos varžybose, man yra mįslė. Nėra nei stiprių klubų, nei efektyvaus savireguliacijos mechanizmo, kuris padėtų spręsti esmines problemas. Užuot organizavę renginius pagal tuos pačius principus, kokių laikomasi visame civilizuotame pasaulyje, kai kurie entuziastai nueina pas rajono valdžią ir sako: mes čia norime daryti gerą renginį, bet LASF reikalauja visokių nesąmonių, tai jūs tiesiog leiskite. Kadangi miestelio meras nenori būti stabdys, toliau viskas juda taip, kaip kam atrodo teisinga", – apgailestavo LASF prezidentas.

Jurgis Adomavičius

Pinigai gimdo kokybę

Beje, panašiai apie padėtį automobilių krose kalba ir latviai. Kaimyninės šalies lenktynių veteranai stebisi verkšlenimais, esą sumokėti starto mokestį, įsigyti ne vienkartinę, o visą sezoną galiojančią sportininko licenciją staiga tapo labai brangu, kad automobilių sporto federacijos tik plėšia pinigus ir nieko neduoda.

Dažnai lenktynininkai pasirūpina savo automobiliu, bet rėmėjo neturi nei kaip priimti, nei ką jam pasiūlyti.

"Lietuvoje panašių įžvalgų taip pat pilni internetiniai lenktynininkų forumai ir komentarų skiltys. Atrodytų, suaugę žmonės, tačiau elgiasi taip, tarsi nemokamos varžybos būtų panacėja, padėsianti pakilti automobilių sportui. Tačiau visiškai akivaizdu, kad toks požiūris net teoriškai užkerta galimybes suorganizuoti kokybišką renginį, kuris būtų įdomus ne tik patiems dalyviams, bet ir potencialiems rėmėjams. Atsakymas į retorinį klausimą, ką gautume sumokėję didesnį startinį mokestį, labai paprastas: organizatorius turėtų galimybę geriau paruošti trasą, įrengti kokybiškesnį lenktynių dalyvių miestelį, surengti efektyvesnę reklaminę kampaniją, prikviesti daugiau žiūrovų. Visa tai sudaro prielaidas patiems sportininkams ir komandoms prisistatyti platesnei auditorijai, pasikviesti savo svečius ir rėmėjus, tai galų gale padeda surinkti solidesnius biudžetus, įsigyti geresnius automobilius ir iš tiesų peršokti į aukštesnį lygį", – vardija K.Gudžiūnas.

Kad yra būtent taip, neseniai patvirtino žiedinėse lenktynėse dalyvaujančios "Bunasta by Žaibelis motorsport" komandos narys Jurgis Adomavičius. Automobilių sporto liga sergantis verslininkas neseniai pastebėjo, kad rėmėjus pritraukti bandantys sportininkai labai dažnai siūlo ne tai, ko verslui iš tikrųjų reikia.

"Dažnai lenktynininkai pasirūpina savo automobiliu, bet rėmėjo neturi nei kaip priimti, nei ką jam pasiūlyti. Pareklamuoti rėmėją lipduku ant automobilio nieko neduoda šiais laikais. Didžiausia grąža yra pats renginys. Dažniausiai verslininkai tikisi, kad bus surengta šventė, kur galima ateiti su klientu. Palapinė, reklama, užkandžiai – tai  geras pavyzdys, kai viskuo pasirūpinta, o partneris gali ateiti ir mėgautis", – atviravo J.Adomavičius. Ar  galima sudominti lenktynių rėmėjus išgertuvėmis greta improvizuotos trasos? Jei tai pavyktų Lietuvoje, galėtume drąsiai girtis esantys pirmieji.