Žmogus ir automobilis

Inga Valinskienė: “ Man komfortas - važiuoti vienai”

Dainininkė, pramoginių laidų vedėja, o daugelio televizijos žiūrovų žinoma dar ir kaip filmų “balsas” Inga Valinskienė - labai savarankiška ir spalvinga asmenybė. Tiesa, pajūryje paskutiniu metu ji pasirodo gana retai. Dainininkė, savo vaikystės metus praleidusi uostamiestyje, tikina, kad šaltuoju metų laiku Klaipėdoje lankosi nedažnai. Bet šilta jūra, smėlis ir vasara ją į vaikystės miestą visada sugrąžina.

Tarp dažnų repeticijų ir kitų sostinėje paliktų darbų dainininkė atranda laiko ir savaitgaliais koncertuoti pajūryje. Pasiteiravus, kaip ji visur spėja, I.Valinskienė šypsodamasi prisipažino, kad ją gelbsti visai neseniai dovanotas automobilis.

- Inga, kaip seniai vairuojate ir kas paskatino išlaikyti vairuotojo egzaminą?

- Teisę vairuoti aš turiu jau keturiolika metų. O gal ir visus penkiolika? Tiksliai nepamenu. Man regis, buvau visai neseniai ištekėjusi. Jei ištekėjusi esu septyniolika metų, tai teises turiu penkiolika metų. Kas paskatino? Nežinau. Pati sau atsakymo į šį klausimą nerandu. Aš nesu iš tų moterų, kurios galėtų vairuoti, nes esu išsiblaškiusi, prastos reakcijos ir orientacijos. Aš manau, kad tokia moteris tikrai sunkiai vairuoja ar bent jau negreit ryžtasi sėsti prie vairo. Kai išmoksta, tai viskas tvarkoje, bet reikia ryžtis šitam dalykui. Man vairavimas buvo kažkokia mistika. Aš galvojau, kad vairuoti sudėtinga lygiai taip pat, kaip išmokti japonų kalbą. Bet pasiryžau. Nežinau, galbūt todėl, kad nenorėjau būti priklausoma. Norėjau vairuoti pati, o ne priklausyti visada nuo ko nors. Ačiū Dievui, aš ryžausi. Nedažnai kam nors ryžtuosi. Kaip ir visi balti žmonės, lankiau kursus. Iš pirmo karto egzamino neišlaikiau, nes ne ten sustojau. Pirmieji važiavimo mėnesiai buvo tikrai labai sunkūs, tikriausiai - kaip ir visiems. O dabar viskas jau paprasta ir lengva.

- Kaip vertintumėte save, kaip vairuotoją, dešimtbale sistemoje?

- Kaip moterį vairuotoją? Jei kaip moterį, tai aukštesniu balu. O kaip vairuotoją - gal kokiu septynetu, apskritai gal penketu. Nors dar žiūrint kokie kriterijai - kaip važinėji, kiek avarijų esi padaręs, kaip sugebi orientuotis ir laviruoti iš vienos juostos į kitą. Esu pakankamai atsargi vairuotoja. Aš tikrai nelenkiu ten, kur negalima lenkti. Dažniausiai nelenkiu ir ten, kur galima. Aš tikrai atsargi, todėl ir avarijų nesu tiek daug turėjusi ar susižalojusi. Važinėju gana saugiai, ir, matyt, mane Dievas saugo. Su mano išsiblaškymu ir kartais su nugrybavimais į pievas, kai tuo metu reikia žiūrėti į kelią, tai išties neblogai.

- Kaip reaguojate į vyrų svaidomas replikas vairuojančių moterų atžvilgiu?

- Taip. Toks spaudimas yra. Ne mano, o visų moterų atžvilgiu. Jis ore sklando. Aš į tokius pasakymus žiūriu su humoru, su ironija. Čia taip pat, kaip pokalbiai apie blondines. Blondinės “durnos”, bobos, blogos vairuotojos. Gal vyrai šiek tiek drąsesni, todėl ir įsivaizduoja, kad “krūtesni”. O tai, kad moteris atsargi, nėra blogai. Tiek vyrų, tiek moterų, vairuojančių kaip vėplos, yra. Kartais ta vyriška drąsa priveda prie blogų dalykų.

- Tai greitis jums svetimas dalykas?

- Aš tikriausiai niekuomet nesu spaudusi iki maksimumo. Net savo greituoju automobiliu nedrįstu važiuoti tiek, kiek jis galėtų. Todėl, kad man iš tiesų baisoka.

- Koks buvo pirmasis automobilis, kurį vairavote?

- Man regis, kad mažytė “Oka”. Tais laikais būdavo tokia maža maža kaip konservų dėžutė mašinytė. Mes tokią turėjome ir ją pirmą vairavau. Paskui teko vairuoti ir kitus automobilius. Teko vairuoti ir “Fordą”, ir “Mersedesą”.

- Kokį automobilį vairuojate dabar?

- Aš važinėju ir su “Toyota”, ir su naujuoju “džipu”. Keičiamės su vyru automobiliais. Kuo pavyksta tą dieną išvažiuoti, tuo ir važiuojame.

- Ar svarbu, kad automobilis būtų komfortiškas?

- Komfortas? Žinoma. Dabar man jau būtų sudėtinga karštą dieną važiuoti be kondicionieriaus, nors anksčiau ir važiuodavome, ir vargo nematydavome. Kondicionierius išties būtinas, o visa kita - ne. Aš nesu reikli. Man automobilis gali būti ir prišiukšlintas. Svarbiausia, kad techniškai tvarkingas būtų. Ypatingų reikalavimų automobiliams tikrai neturiu.

- Ar svajojote, kad turėsite prabangų automobilį?

- Niekada. Neturėjau svajonės, kad noriu kokios nors konkrečios mašinos. Vasarą labai smagu važinėtis kabrioletu. Tokį dabar turiu. Gavau dovanų. Labai džiaugiuosi, o konkrečios markės niekada neturėjau galvoje. Tiesiog gražu gražūs automobiliai.

- Ar dažnai stabdo kelių policininkai?

- Taip. Aš dažnai užsižiopsau. Nepamatau ženklo “šešiasdešimt” ar “devyniasdešimt” ir sustabdo. Bet nuo baudų išsisukti absoliučiai nemoku. Man surakina burną ir nebemoku pasakoti gražių arba graudžių istorijų apie koncertus, laidotuves, vestuves ir dar milijonus išgalvotų priežasčių. Aš su jais bendrauju labai oficialiai. Jei nubaudžia, tai nubaudžia, jei paleidžia, tai - ačiū. Bet tikrai niekada nekoketuoju, neflirtuoju, nemoku su policininkais taip elgtis.

- Papasakokite daugiau apie savo automobilį. Kokių daiktų jame esama?

- Vienintelis nuolatinis daiktas mano automobilyje - pilna peleninė, kurios niekaip nesugebu išpurtyti. Taip pat pilna dar visokių nereikalingų daiktų. Tiek namuose, tiek automobilyje.

- Daug rūkote?

- Rūkymas - psichologinis dalykas. Man tikrai dar nereikia nikotino gyvybiškai. Aš nesu užkietėjusi rūkalė ir rūkau tik labai silpnas cigaretes. Bet čia tas variantas: ranka - burna. Toli važiuojant automobiliu, kelias prailgsta, todėl cigaretė tampa atsipalaidavimo detale. Tai toks įprotis, kuris atpalaiduoja.

- Ar pavežate autostopininkus?

- Turiu prisipažinti - keletą kartų taip. Bet dažniausiai aš jų neimu. Ir ne todėl, kad jų bijočiau. Aš mėgstu važiuoti arba viena, arba su žmonėmis, kuriuos labai gerai pažįstu, su kuriais turiu apie ką kalbėti. Jei reikėtų visą kelią kalbėti apie orą arba keistis mandagybėmis, man būtų nemiela. Aš geriau pabūnu su savimi, su savo mintimis. Man komfortas - važiuoti vienai. Tik todėl aš tų žmonių ir nepaimu. Gal čia mano yda, bet taip jau yra.

- Kas svarbiausia kelyje?

- Labai svarbu geras oras. Esu turėjusi avariją blogu oru, todėl man nuo to laiko žiema - kankynė. Na, dar vienatvė prie vairo arba labai geri draugai. Daugiau jokių reikalavimų neturiu. Nei keliui, nei automobiliui, nei sau.

- Minėjote avariją, ar jos metu nukentėjote pati?

- Ačiū Dievui, be automobilio, nenukentėjo niekas. Po to karto nieko panašaus nebuvo. Tada buvo prastos oro sąlygos: slidus kelias, žiema. Aš paprasčiausiai nesuvaldžiau automobilio.

Į vyriškas kalbas apie moteris prie vairo Inga Valinskienė žvelgia su humoro jausmu ir lengva ironija.