Kelionė pakeleivingais automobiliais nuvylė

Kelionės autostopu kupinos nuotykių ir pavojų.

Klaipėdos universiteto studentė 22 metų Eglė niekada tokiomis kelionėmis nesižavėjo. Tačiau kartą išbandė tokį keliavimo būdą ir nusprendė, kad daugiau neberizikuos ir pakelėse automobilių nebestabdys.

Negalėjo nuvilti

Mergina prisiminė, kad prieš išvažiuodama studijuoti į kitą miestą savo seneliui davė garbės žodį niekada nekeliauti pakeleivingais automobiliais. „Niekada ir neplanavau to daryti“, - prisipažino studentė. Tačiau kartą seneliui duotą pažadą teko sulaužyti.

Prieš šventes, kaip įprasta, Eglė planavo namo važiuoti autobusu, bet nusprendė nupirkti dovanų. Pirko, rinko, bet atrodė vis negana ir negana. Tik paskutiniąją dovaną nupirkusi susizgribo, kad jos autobusas jau seniai išvažiavo.Kaip sakė pati Eglė, jai neliko nieko kita, kaip tik keliauti autostopu.

,,Negalėjau nuvilti savo šeimos, laukiančios sugrįžtant dukros. Juk buvo Kūčių vakaras, o aš namiškiams turėjau dovanų, kurias taip ilgai rinkau. Nusprendžiau, kas bus, tas – važiuosiu autostopu”, - pasakojo mergina.

Išgąsdino plepumas

Pakeleivingo automobilio ilgai laukti nereikėjo. Prie Klaipėdos degalinės stabtelėjęs vyriškis pakvietė Eglę važiuoti drauge. “Atrodžiau įspūdingai: nedidukė mergaičiukė su dviem didžiuliais dovanų pilnais maišais. Šyptelėjęs vyriškis paklausė, ar tik ne Kalėdų Senelio elfas esu. Truktelėjau pečiais, kas žino, gal ir taip”, - prisimindama savo kelionę pasakojo Eglė.

Tolstant nuo Klaipėdos vis labiau snigo ir temo. Vis dažniau skambėjo telefonas. Namiškiai nekantravo, domėjosi, kada pagaliau ją pamatys.

Vairuotojas buvo šnekus. Jis viskuo domėjosi, daug klausinėjo ir vis labiau Eglę gąsdino. Netoli Kauno mergina nusprendė išlipti, nors buvo jau visai tamsu.

“Gintaras, vairuotojas, labai nusistebėjo, kad esu tokia naivi, nepriimdama jo pasiūlymo likti mašinoje. Jis žadėjo mane net į Kauno autobusų stotį nuvežti ir bilietą nupirkti. Bet aš laikiausi savo. Tamsos bijojau mažiau, nei važiuoti toliau su juo. Juolab kad prisiminiau, kiek yra dingusių be žinios merginų. Kuo toliau, tuo prasčiau jaučiausi keliaudama su nepažįstamuoju, todėl neilgai trukus išlipau iš jo automobilio ir nužingsniavau tamsia autostrada”, - pasakojo Eglė.

Sulaukė išgelbėtojo

Brisdama per gilų sniegą, mergina mąstė, kad jai jau galas. Pro šalį lėkė vien sunkvežimiai, ir niekas nė nemanė sustoti.

Laikas nenumaldomai bėgo, o mergina vis laukė, kas sustos ir ją paveš. Tik tada, kai buvo visai beprarandanti viltį, prie jos stabtelėjo golfas.

Jo vairuotojas, kaip vėliau paaiškėjo, vardu Martynas, pasiteiravęs, kur mergina keliauja, pakvietė važiuoti kartu. Eglė nudžiugo ir pagalvojusi, kad Dievas yra, nė nesvarstydama įlipo į automobilį.

Panoro užeiti

Sėdėdama šalia Martyno, Eglė jautėsi saugi. Dabar ji jau žinojo, kad tikslą pasieks.

Vairuotojas važiavo ta pačia kryptimi, kuria reikėjo ir jai. Jo laukė mama, o Eglės – šeima.

Nenustygdamas vietoje, Martynas pasakojo apie savo pomėgius, laisvalaikį ir vis pasiteiraudavo, ar Eglė sutinka su juo. Pakakdavo linktelti galvą ir vaikinas kalbėdavo toliau.

Vėliau Martynas ėmė daug klausinėti apie Eglę. Giliai širdyje mergina jautėsi jam dėkinga, kad sutiko ją pavežti, bet kalbos pradėjo erzinti.

Artėjo namai. Pamačiusi pažįstamas gatveles, Eglė įsivaizdavo, kaip pravėrusi namų duris pamatys švytinčius namiškių veidus. Bet prieš tai laukė atsisveikinimas su kalbiuoju vairuotoju.

Martynas, išjungęs mašinos variklį, pasiteiravo, ar Eglė nepakvies jo į vidų. Šio vizito pavyko išvengti tik pasakius, kad tėvams netikėti siurprizai ne itin patinka.