O. Žalienė apie valsą ant asfalto

Lietuvos jūrų muziejaus vadovė Olga Žalienė, šiemet pelniusi Metų klaipėdietės titulą, prisipažįsta, kad nežinomu keliu mieliau važiuoja viena.

,,Jeigu ir suklystu ar nuvairuoju ne į tą pusę, tai niekas nereguliuoja, nors ir geranoriškai. Geriau suklysti vienam“, - įsitikinusi pašnekovė.

- Kaip apibūdintumėte keliones automobiliu?

- Aš visada sakiau, kad kiekvienas vairavimas kelia stresiukus. Išsuki iš vienos sankryžos, o mašina nestoja, tu ją spaudi, o ji slysta. Ačiū Dievui, kad priekyje nieko nėra. Aš - atsargi vairuotoja, nors turiu ir ekspresijos.

- Jūs vairuotoja su ilgamete patirtimi?

- Pradmenis gavau mokykloje. Aišku, tais laikais vairavimo sąlygos buvo visai kitokios. Nebuvo tiek automobilių ir tas mokymasis buvo grynas malonumas. Vairuotojos pažymėjimą turiu labai seniai, t. y. nuo 1974-ųjų. Iš pradžių važinėjau, o paskui ilgus metus nevažinėjau. Intensyviai važinėju septyneri metai. Kai įsigijau automobilį, instruktoriaus reikėjo tik penkioms pamokoms. Man tiek pakako. Po mokyklos dar vairavau trejus metus. Tačiau išvažiuoti į gatvę po ilgo laiko tarpo buvo sunku. Išvažiavau, o variklis užgeso, pasukau jį, o jis užsirakino. Niekam neatėjo į galvą pasakyti man, kad taip būna mašinai. Visiems buvo ir taip viskas aišku. Tai gerai, kad tuo metu už nugaros sustojo mano pažįstami. Jie ir parodė, ką daryti, kad vairas atsirakintų.

- Kokia mašiną vairuojate pati?

- Mano automobilis senas, tik tiek, kad važinėju ir muziejaus automobiliu. Muziejuje turime ir dar vieną senesnę mašiną, kaip aš sakau - tanką orioną, kuriame net vairo stiprintuvo nėra. Mano pačios - devyniasdešimt pirmųjų metų mažutė ,,Renault Clio“. Sakiau, važinėsiu ja, kol subyrės, o tada ieškosiu naujo automobilio. Tinka man tas automobilis. Vairavimo įgūdžiams ugdyti ir atgaivinti. Dabar norėčiau kiek didesnio. Sedanai mano akies netraukia, žavi visureigiai. Yra puikių mašinų, bet viskas atsiremia į pinigus. Labai mėgstu gatvėje pasižiūrėti ir vertinti gražias mašinas. Puiki mašina ,,Honda CRV“. Mano sūnus Amerikoje važinėja vrangleriu. Tačiau aš tokią mašiną laikau tik siekiamybe. Gal kada nors. Juk daugiausia žiūri, kiek kuro ji sunaudoja, ar saugi, ar patogi. Vienas iš rodiklių – ekonomiškumas.

- Ar esate turėjusi nemalonumų kelyje?

- Aš įvažiavusi nesu, bet mane yra kliudę net du kartus. Vieną tų kartų Dievulis pagrasė pirštu, bet apsaugojo. Apsisukau kelyje tris kartus. Važiavome keturiese. Išvažiavau į priešingą kelio juostą greitkelyje. Tai laimė, kad buvo žalia juosta, viadukas, pravaža po apačia, kad galėjome dardėti, kitaip gyvų nebūtų likę. Priešingoje pusėje sukomės ir sustojome prie griovio krašto. Buvo kažkoks stebuklas, kai paleidau vairą ir nieko nedariau, galvojau taip: užsimušti neužsimušime, bet mašina, matyt, grius ant šono, bet ir ji nevirto. Priekyje atvažiuojančios mašinos gana anksti pamatė, kad mes ten šokame valsą, ir sustojo. Bet tai buvo žodžiais nenusakoma. Paprašiau, kad vairuotų kitas vairuotojas. Nelabai galėjau pati. Išgąstis buvo didelis.

- Kokiu greičiu važuojate įprastai?

- Mėgstu greitį proto ribose. Na, važiuoju kartais kokius dešimt kilometru daugiau. Bausta esu porą kartų. Greitkelyje Klaipėda-Vilnius spustelėjau 130 ir nepamačiau ženklo. Aplenkusi sunkvežimį, buvau sustabdyta. Aš ir nesiginčijau su policininkais. Jie tik pasijuokė, kad vairuotoja su tokiu stažu nesilaiko taisyklių.

Kitą kartą buvau pagauta policininkų medžiotojų. Kaip įprasta, kiekvieną rytą septintos valandos keltu keliuosi į darbą. Tą rytą buvau užsigalvojusi ir nepastebėjau tik ką pastatyto šviesoforo ir degančios raudonos spalvos. Mane sustabdžiusiems policininkams sakiau - vyrai, aš taip tiesiog iš įpročio, bet jie buvo negailestingi.