S. Jutkonis: ”Ir prie vairo vyrai žioplystes daro”

Skirmantas Jutkonis – kasdienis radijo stoties “Laluna” balsas bei grupės “Exem” prodiuseris - prie automobilio vairo jau penkti metai. Anot paties Skirmanto, jo vairavimo patirtis nedidelė, bet yra žmonių, kurie ir keturiasdešimt metų važinėję didžiausias kvailystes daro. Nereikia galvoti, kad jei važinėjai trisdešimt metų, esi apdraustas nuo idiotiškos avarijos. Nepažiūrėjai į veidrodėlį - ir įvažiavai”, - sako S. Jutkonis.

- Kiek supratau, vairuotojų “krikštas” tau nesvetimas?

- Avarijų buvo netgi dvi, bet abi jos nerimtos. Likimas leido suprasti, kaip jos įvyksta, bet rimtų pasekmių nebuvo - abu kartus stuktelėjau į automobilio užpakalį. Nieko neatsitiko. Tik bamperiai susilietė. Labai nedaug trūko iki rimtos avarijos. Čia, matyt, tas mano noras visur suspėti laiku.

- Gal buvo kuriozinių situacijų pradėjus vairuoti?

- Draugai, ypač vairavimo pradžioje, iš manęs labai juokėsi, todėl, kad nuolatos prisisegdavau diržus. Jie sakydavo: pavažinėk pavažinėk, čia pati pradžia, kultūringuoli. Iš serijos – nejuokink pasaulio. Niekas taip nedaro. Nusisek tu tuos diržus, ką čia kaip boba elgiesi. Tačiau aš juos iki šiol seguosi. Galiu pasakyti, kad esu tvarkingas vairuotojas, nemėgstu važinėti greitai. Greitis manęs visiškai nežavi.

- Kaip ir sportinės mašinos?

- Sportinės mašinos mažos, kietos. Man patinka ramus važiavimas, stabilus ir tiek. Kai mažai lakstai, mažesnė tikimybė ką nors kvaila padaryti. Negaliu sakyti, kad pats esu supertvarkinguolis, būna, kad ir nepraleidžiu, būna, kad skubėdamas ir pralekiu prieš pat užsidegant raudonam šviesoforo signalui. Bet aplinkiniams pavojingu savęs pavadinti negalėčiau.

- Kaip seniai vairuoji?

- Vairuoju penktus metus. Teises išsilaikiau devyniasdešimt devintaisiais, o po metų įsigijau pirmąjį automobilį - “Mitsubishi Lancer”. Tada jau buvo atsiradęs poreikis turėti automobilį, ne todėl, kad jau labai norėjau važinėti, bet todėl, kad jau reikėjo. Pasikeitė gyvenimas, atsirado daug reikalų, juos tvarkant reikėjo taupyti laiką, greitai važinėti, galų gale ir tos pačios parduotuvės. Prisiperki tris krepšius maisto ir krapštaisi šaltą žiemos vakarą maršrutiniu mikroautobusiuku namo. Brrr…Supratau, kad reikia automobilio.

- Ar buvai patenkintas savo pirmąja mašina?

- Pirmasis automobilis buvo japoniškas. Labai juo džiaugiausi ir sakiau, kad nuo šiol važinėsiu tik japoniškomis mašinomis, bet paskui nusprendžiau, kad esu per jaunas taip smarkiai prie ko nors prisirišti. Per šias Kalėdas pasidariau sau dovaną – nusipirkau vokišką automobilį. Šį kartą tai “Opel Omega”. Norėjau erdvesnio, didesnio, komfortiškesnio ir ekonomiškesnio automobilio nei ankstesnis. Visa tai galima sutalpinti šios markės automobilyje. Jis labai erdvus, minkštas, komfortiškas ir ekonomiškas - su dujų įranga. Automobilis visiškai sukomplektuotas ir kompiuterizuotas, daugiau niekuo rūpintis nebereikia. Važinėju ir vargo nematau, plius nebijau padaryti avarijų, nes automobilis draustas nuo visko.

- Kaip vertini vairuojančias moteris?

- Pasitaiko moterų, kurios gali “duoti į kaulus” ir vyrams: ir tvarkingai važiuoja, ir avarijų nepadaro, tačiau visdėlto daugiau moterų yra išsiblaškiusios ir todėl tenka pripažinti, jog vairavimas, – ne pati stipriausia moterų pusė. Važiuodamas Klaipėdos miesto gatvėmis paskui automobilį, galiu spėti devyniasdešimt penkių procentų tikslumu, kada prie vairo sėdi moteris. Tas nedėmesingumas, keistas, nestandartinis vairavimo stilius, staigus stabdymas, posūkiai neįjungus žibintų, greitas judėjimas iš vietos arba užgesimas viduryje sankryžos - taip yra dėl moteriško nedėmesingumo. Skaičiau labai gerą knygą, kurioje aiškinami vyrų ir moterų skirtumai. Moterys neturi privalumų vairuodamos, bet jų turi kitur. Tarkim, jos įėjusios į kambarį per dvi sekundes pamato visus daiktus, esančius jame. Tuo tarpu vyras susikoncentruoja ties vienu asmeniu arba ties vienu daiktu. Tas pats ir vairuojant: moteris mato viską aplinkui tik ne esminį dalyką - priešais esantį automobilį, kelio ženklus ir patį kelią, o vyrai susikoncentruoja ties esme, ties pagrindiniu tikslu.

- Esu girdėjusi, kad vyrai vienu metu negali užsiimti skirtingais darbais. Kiek tiesos tame?

- Pabandykite vairuojančio vyro, tarkim, kai jis yra sudėtingoje sankryžoje paklausti ko nors, verčiančio pamąstyti - jis niekada jums neatsakys. Teks palaukti. Jis sakys - arba palauk, arba patylėk, o pravažiavęs sankryžą pasiteiraus, ko jo klausė. Viskas todėl, kad jis susikoncentravęs ties vienu. Vyrai šiek tiek geriau važinėja gatvėmis, mažiau avarijų padaro. O moterys galbūt nesukelia tiek daug avarijų, kiek vyrai keliuose, bet jos dažnai sudaro avarines situacijas. Tačiau jos dažnai elgiasi nelogiškai, pavyzdžiui, važiuoja trisdešimt kilometrų per valandą greičiu antroje juostoje. Ten, kur turėtų būti greitesnis važiavimas, jos važiuoja lėčiau. Taisyklių nepažeidžia, bet stabdo visą eismą. Už jų išsirikiuoja ilga eilė. Aišku, pasitaiko, kad ir vyrai tokias žioplystes kartais daro. Tačiau tai retenybė.

- Sugedusį automobilį taisai pats?

- Tuo metu, kai daugelis penkiolikmečių ar šešiolikmečių sėdėdavo garažuose ir taisydavo automobilius, motociklus, aš taisydavau ir surinkinėdavau kompiuterius. Remontuoti automobilius man niekada per daug nepatikdavo. Minimalius dalykus suprantu, bet jei kas nors sugenda, skambinu geriems draugams arba meistrams. Pats atlieku tik elementarius dalykus: keičiu tepalus, padangas ir t.t.

- Koks tavo santykis su greičiu?

- Nesu greičio fanatikas, bet autostradoje mėgstu važiuoti maksimaliu greičiu, kiek galima - nepažeidžiant taisyklių – iki šimto trisdešimt kilometrų per valandą. Autostrada tam ir yra, kad ja greičiau pralėktum.

- Be ko neįsivaizduoji kelionės automobiliu?

- Ilga distancija važiuojant patogiu automobiliu sutrumpėja ir tampa malonumu. Kelionė automobiliu nėra prievolė. Tai greičiau malonumas. Jei tik kuras nekainuotų, leisčiau sau kasdien po dvi tris valandas važinėtis šiaip sau. Man patinka važiuoti klausantis geros muzikos. Be puikios akustikos kelionė nebūtų tokia maloni.

- Kokiais kriterijais vadovaujiesi rinkdamasis naują automobilį?

- Investicija į automobilį turi būti protinga. Nemanau, kad apsimoka pirkti automobilį už penkiasdešimt tūkstančių litų, kai, pavažinėjus pusmetį, jis kainuos dvidešimt penkis. Tai tik pinigų mėtymas. Mano psichologija tokia: geriau pavažinėti juo dvejus metus ir keisti į kitą modelį. Automobilis nėra investicija, tai tik savo komforto poreikių patenkinimas su dideliu nuostoliu. Taip, tai – nuostolis, patenkinantis tavo egoizmą ir komforto poreikius. Nuolatos perki kurą, keiti padangas, jį draudi, o kasmet jo kaina tik krinta.

- Kaip manai, ar laikomasi uostamiestyje vairavimo kultūros?

- Klaipėdą galima vadinti kultūringų vairuotojų miestu. Vilniuje vairuotojai iš tiesų nėra labai kultūringi. Tačiau jeigu Klaipėdą lyginsime su Vakarų šalimis, tarkim, su Vokietija, tai galiu pasakyti, kad klaipėdiečiams dar reikėtų pasitempti. Tobulėti dar tikrai yra kur. Mūsų vairuotojai ne visada gerbia pėsčiuosius. Jeigu žmogus eina per perėją, tai dar nereiškia, kad vairuotojas sustos. Jis važiuoja toliau. Nepraleidžia ir neužleidžia vienas kito. Kartais tenka ilgai laukti pakliuvus į spūstį. Lauki, kol kas nors susimils ir užleis kelią , kad išvažiuotum, tačiau gali taip ir pusę valandos prastovėti ir niekas tavęs nepraleis. Visi skuba. Daugelis mano, kad ačiū tau už tai niekas nepasakys, tai kokio velnio būti paslaugiam kelyje?

- Pasidalink pirmo savarankiško išvažiavimo į miestą įspūdžiais.

- Kiek atsimenu, pirmos važiavimo dienos į miestą buvo šiek tiek nejaukios. Bet paskui važiavau sukryžiavęs rankas ir svajojau. Dabar didesnis susikaupimas reikalingas nebent nepažįstamame mieste, o Klaipėdoje - kad ir užsimerkus. Juk Klaipėda – mano gimtasis ir pats mylimiausias miestas. Žinau jį mintinai.