XIX a. pabaigoje statytas namas Užupyje - tikra sostinės medinės architektūros pažiba, tačiau metai po metų nyksta ir smenga į žemę. Ilgainiui dingo dalis namo stogo, medinių apdailos detalių. Unikalų pastatą naikina biurokratiniai kūjai.

Vilniečiams skauda širdį

Į „Vilniaus dieną“ kreipėsi viltį prarandanti vilnietė. „Unikalaus namo Polocko gatvėje nr. 52 padėtis skandalinga. Kaip jį gelbėti? Manau, kad jums visose instancijose bus pateiktos “svarios„ ir nenuginčijamos priežastys, dėl ko nieko neįmanoma padaryti. Galbūt jau tik visuomenė galėtų padėti?“, – rašė sostinės gyventoja Gražina.

Susirūpinusi vilnietė pati bandė aiškintis, kas yra dėl šio namo jau daryta. „Šitas pastatas yra gerai išmatuotas. Padaryti architektūros ir konstrukcijų tyrimai, pritaikymo pasiūlymai. Beliktų užsakyti inžinerinių tinklų projektus ir, turint pinigų, pradėti tvarkybos darbus“, – pažįstamos restauratorės laišką „Vilniaus dienai“ citavo Gražina.

Jos teigimu, nuo to laiko, kai buvo atlikti matavimai, dingo stogas ir trečdalis medinių karpinių. Prastos būklės namo įkaitais yra tapę patys gyventojai: į kultūros paveldo registrą įrašytas pastatas turi būti restauruojamas pagal visus reikalavimus, tai padaryti už savas lėšas gyventojams – neįkandama.

Žadėta daug, nepadaryta nieko

Prieš šešerius metus Vilniaus miesto savivaldybė savo pranešime paskelbė, kad jos rūpesčiu sostinės Užupio rajone bus išsaugotas ir restauruotas unikalus medinės architektūros paminklas – Polocko g. 52 esantis namas.

„Tai vienas pirmųjų vertingų pastatų, kuris bus restauruotas įgyvendinant miesto medinės architektūros paveldo apsaugos programą. Šiuo metu name yra penki butai, iš kurių vienas priklauso savivaldybei, o kiti privatizuoti. Kadangi iš visų saugotinų medinių pastatų šis namas yra prasčiausios būklės, o jame esančių butų šeimininkai neturi lėšų remontui, Vilniaus miesto taryba nusprendė išpirkti jų butus“, - iškilmingai žadėjo merija.

Išpirkus iš savininkų butus, buvo numatoma skubiai atlikti avarijos grėsmės pašalinimo darbus, o vėliau restauruoti visą pastatą. Namo būklei pagerinti ir saugumui garantuoti jame buvo žadama įvesti vandentiekį ir kanalizaciją, pakeisti elektros instaliaciją.

Visi šie žygiai numatyti 2006 m. balandį Vilniaus miesto tarybai patvirtinus medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programą. Pasak miesto savivaldybės Ekonomikos departamento direktoriaus Vytauto Griniaus, programa buvo įgyvendinta, tačiau ne su šiuo konkrečiu namu.

Nurodytame programos vykdymo apraše įvardijama, kad buvo sutvarkyti visai kiti septyni mediniai namai.

Tvarkys ateityje

Savivaldybėje paklausus, ar planuojama pastatą restauruoti, jeigu taip – kada, bei kas ir kieno lėšomis tai turėtų daryti, atsakymo sulaukta abstraktaus – yra planų pastatą tvarkyti ateityje. Tačiau savivaldybė tvarkymą tik „inicijuotų“.

„Vienas iš name esančių butų priklauso savivaldybei – jis yra išnuomotas kaip socialinis būstas. Likusi namo dalis priklauso privatiems asmenims. Pastatas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir yra planų jį tvarkyti ateityje. Tvarkymą inicijuotų savivaldybė, susitarusi su kitų butų savininkais“, – komentavo V.Grinius.

Kaip išėjo, kad pranešus apie tokius aiškius planus, prie pastato, išskyrus matavimo darbus, nė neprisiliesta?

„Buvo tariamasi 2006 m., tačiau tuomet bendro visas puses tenkinančio rezultato derybos nedavė. Planuojama vėl pradėti ieškoti sprendimų, kad namas būtų restauruotas. Detalesnių planų ar konkrečios programos, pagal kurią būtų tvarkomas pastatas, kol kas nėra. Svarstoma, kad tokia programa galėtų atsirasti kitais metais, tad tik tuomet ir galėtų būti priimti konkretesni sprendimai“, - sakė V.Grinius.

Pasimauta ant savų nuostatų

Apie tai, kodėl minėti skambūs 2006-ųjų pažadai neįvykdyti bei kada galima būtų tikėtis situacijos sprendimo, išsamiau papasakojo Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Vitas Karčiauskas, anksčiau savivaldybėje dirbęs Kultūros paveldo skyriaus vedėju.

2006 m. Vilniaus miesto tarybos patvirtinta medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programa, anot V.Karčiausko, nepajudėjo dėl užklupusios krizės. Paveldosaugininko teigimu, iki tol po porą „medinukų“ pastatų sutvarkydavusi savivaldybė buvo tikra, kad gaus paramą iš Norvegijos fondų.

„Šis namas, kuris yra labai vertingas, buvo pats pirmasis medinių pastatų sąraše, kai pirmą kartą buvo ruošiamasi gauti pagalbą iš Europos Sąjungos ir Norvegijos fondų. Buvo parengti visi dokumentai, projektas. Deja, nieko neišėjo vien dėl to, jog buvo tokia nuostata, kad jeigu yra privačių dalykų (šiuo atveju butų – red.past.), tai projekto nefinansuoti. Tai yra klaidinga nuostata, kurią patys lietuviai ir suformavo. Čia ne norvegų reikalavimas buvo“, - apmaudžią biurokratijos kliaudą įvardijo V.Karčiauskas.

Pasak jo, praėjusiais metais savivaldybė kreipėsi į Kultūros ministeriją, pateikdama penkis objektus „medinukus“, nes šiemet ateina nauji finansai iš Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos fondų. „Vėlgi įrašytas šis objektas. Ar Kultūros ministerija skirs finansavimą – sunku pasakyti“, – sakė paveldosaugininkas.

Sudėtingas procesas

V.Karčiauskas patvirtino, kad yra atlikti tikslūs pastato matavimai, bet nerimauja dėl to, kad pats itin apleisto namo restauravimo procesas būtų labai problemiškas.

„Dabar jau tektų iškeldinti žmones ir tada iš esmės perrinkti visą pastatą. Kaip tą būtų galima padaryti, tai gali pasakyti tik savivaldybė, – svarstė V.Karčiauskas. – Galėtume paimti atskirai kiekvieną buto savininką ir reikalauti, bet tenai gyvena tokie žmonės, iš kurių nieko nepaimsi. Realiai pastatą tvarkyti turėtų savininkai savo lėšomis, bet yra galimas kompensavimo mechanizmas, ir savivaldybė laisvai tai jau gali daryti. Manau, kad krizė jau tikrai praeina ir turėtų sugrįžti tos lėšos, kurios skiriamos kultūros paveldo objektams“.

Nerestauruotas 125 metus

Namas Polocko g. 52 pastatytas 1876 m. kaip užmiesčio rezidencija. Kaip rašyta savivaldybės pristatyme, dabartinį savo pavidalą jis įgijo po 1887 m. rekonstrukcijos. Tuomet vienaukštis medinis pastatas buvo papuoštas tašytų rąstų mezoninu, veranda su virš jos įrengtu dengtu balkonu ir išskirtinio grožio medžio drožiniais, kokių Vilniuje daugiau nėra išlikę.

Šis istoriniu, kultūriniu ir architektūros požiūriu vertingas pastatas išsiskiria savita tūrine kompozicija ir unikaliais drožiniais. Ažūriniai drožiniai puošia visą balkoną, virš kurio įrengtas nedidelis trikampis frontonas, paremtas grakščiomis medinėmis konsolėmis. Langus puošia įmantrūs apvadai, smulkių ornamentų drožiniai juosia visą karnizą, originaliai uždengtos ir papuoštos kampinės rąstų jungtys. Meniniu požiūriu šis pastatas yra originalus, unikalus, išlaikęs autentišką medžiagą ir formas.

Po 1887 m. rekonstrukcijos šis pastatas nebuvo remontuojamas ir deramai prižiūrimas, todėl yra avarinės būklės, jam būtinas kapitalinis remontas. Kaip rašyta dar 2006 m., statinio pamatai yra nusėdę, pažeistos pagrindinės namo konstrukcijos, rąstų rentinys išsikraipęs. Dėl sunykusių lietvamzdžių sienas stipriai veikia drėgmė – pastato apačioje ir ties perdangomis sienos pažeistos puvinio. Taip pat būtina remontuoti stogą, kurio konstrukcijos yra įlinkę ir pradėję pūti.