– Kokią žinią skleidžia jūsų sukurtas ir visomis kojomis mataruojantis vaikų ir jaunimo literatūros bei magiškų istorijų festivalio „Vaikų Kalėdų sala“ personažas – Krabas Mikalojus?

– Festivalio komanda krabą pasirinko jau pirmam festivaliui. Istorija tokia: Kalėdų sala yra Australijai priklausanti Indijos vandenyno sala, kurią kasmet užplūsta raudonieji krabai. Besibaigiant liūčių sezonui, jie masiškai migruoja iš miškų į pajūrį ir salą nudažo ryškiai raudona Kalėdų šventės šviesa. Festivalio simbolis – Krabas Mikalojus, kuris tarsi atplukdo tolimąją Kalėdų salą trims dienoms į Vilniaus mokytojų namus. Šių metų festivalio tema – cirkas. Krabą Mikalojų teko išmokyti visokių akrobatinių judesių. Naujieji šio festivalio krabai po truputį plinta, intensyviausiai jie pasklis prieš pat renginį ir per jį. Personažai išėjo laisvi, žaismingi, visai nerimti, nors ir labai apsiskaitę.

– Smalsu, o kokia buvo pirmoji knyga, kurią pati perskaitėte?

– Gerai prisimenu, kad mano vyresnioji sesė labai mėgo vartyti ir skaityti Richardo Scarry knygą „Ką žmonės dirba visą dieną?“ Aš, būdama dar per maža skaityti, buvau panirusi į „Darbėnų miestelio“ gyventojų iliustracijas. Labai traukė paveikslėlių gausa ir patys personažai. Atrodė, jie taip įdomiai užsiėmę visą dieną, kad ir pačiai norėjosi apsigyventi tokiame miestelyje, kur gyvūnai gyvena labai žmogišką gyvenimą. Kita didelį įspūdį padariusi knyga buvo čekų rašytojo Zdeněko Millerio „Kaip Kurmiukas siuvosi kelnes“. Nelabai atsimenu teksto, bet Kurmiuko vaizdas, jo mėlynas kombinezonas su didelėmis kišenėmis dar dabar stovi akyse. Ir pačiai be galo norėjosi tokių pačių kelnių su talpiomis kišenėmis, kuriose galėčiau nešiotis sau svarbius daiktus.

– Ar dėl tų knygų pasirinkote knygų iliustratorės specialybę?

– Ir pati apie tai mąstau... Mano šeimoje ir giminėje nėra menininkų. Nelankiau darželio, vaikystės dienos bėgo su močiute, mudvi vartėme ir skaitėme knygas.

Tėvai prieš miegą man taip pat skaitydavo, užsimerkusi aš įsivaizduodavau, kas ten vyksta. Neseniai radau savo pačios vaikystėje rašytų ir iliustruotų eilėraščių knygelę. Močiutė dirbo knygų restauratore Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Keletą kartų buvo nusivedusi į darbą. Prisimenu, biblioteka mane labai sužavėjo, knygrišykloje aplinka buvo magiška, čia keistai kvepėjo, o šalia baisaus pjovimo aparato buvo galima kuistis įvairiausių popierių ir kartonėlių, kurie lieka apkirtus knygos bloką, dėžėje. Vėliau įstojau į Vilniaus dailės akademiją studijuoti grafinio dizaino. Studijų metais savo projektus kūriau pasitelkdama piešimą ir iliustravimą. Tuomet ir tapo aišku, kas labiausiai domina. Visi šie maži dalykai, matyt, lėmė, kad viena iš sričių, kurioje dirbu yra iliustravimas. Tarptautinė Bolonijos vaikų knygų mugė, kurioje lankiausi studijuodama Italijoje, tapo kertiniu momentu. Visiškai įsimylėjau iliustracijos pasaulį – pasijutau mugėje, kaip namie.

– Kokios knygos iliustracijos visada patraukia jūsų dėmesį?

– Patraukia rankų darbo iliustracijos. Sudomina, kai matau, kad piešinyje laužomos taisyklės, atsiranda nerealistinės proporcijos, kontrastingi spalvų deriniai. Visada įdomu, kai iliustracijose yra kažkas netikėto, jauti savitą braižą, drąsą eksperimentuoti.

– Ar iliustracijos prastą knygą gali padaryti geresne?

– Knyga susideda iš daugelio elementų. Kartais gerą tekstą ir geras iliustracijas gali sugadinti prastas knygos maketas arba visai netinkamas popierius bei įrišimo būdas. Iliustracija neturėtų būti „gelbėtoja“, nes skaitytojas tai pajaus. Svarbu, kad kiekvienas knygos elementas būtų atliktas kokybiškai ir kūrybiškai. Tuomet ir galutinis objektas – knyga bus harmoninga.

Jūsų darbai gerai įvertinti užsienyje. Gavote svarbų Lenkijos knygų apdovanojimą, prestižinis apdovanojimas atkeliavo ir iš Jungtinių Arabų Emyratų. Kaip tapti pranašu ne tik savo šalyje?

Įvertinimai malonūs, jie skatina drąsiai judėti toliau. Nežinau, ar yra receptas, ar strategija, visus šiuos įvertinimus gavau už studijų metų darbus. Kai studijuoji, nėra užsakovų ir apribojimų, tad nuoširdžiai giliniesi į temas, kurios įdomios, daug eksperimentuoji. Tokias paieškas dėstytojai skatino ir palaikė. Bakalauro metais pusmetį mokiausi Paryžiaus École Estienne grafinio dizaino mokykloje, dar pusmetį – Italijos ISIA Urbino dizaino mokykloje. Skirtingos mokyklos ir jų dėstytojai leido pažinti platesnį iliustracijos lauką pasaulyje, o abi šalys dovanojo galimybę stebėti jų kultūrinę aplinką, aplankyti daugybę parodų.

– Ar vaikai pasaulio šalyse skiriasi? Ar jie vienodai supranta iliustracijas?

– Vaikai, kaip ir suaugę žmonės, labai skirtingi, nepriklausomai, kokioje šalyje gyvena. Man atrodo, kad svarbu palikti žmogui (vaikui ar suaugusiam) erdvės asmeninei interpretacijai, kai jis žvelgia į vaizdą. Tikiu, kad visi nori būti kūrėjais.