Festivalio „Fotografų savaitgalio“ metu vilniečiai galėjo pamatyti konkursinės programos fotografijas, kurios buvo eksponuojamos „Litexpo“ parodų ir kongresų centro aikštėje, Vilniaus knygų mugės metu. Vėliau fotopasakojimai iš viso pasaulio persikels į kitas atviras Vilniaus vietas bei kitus šalies miestus. Savaitgalį Vilniaus universiteto „Teatro salėje“ buvo apdovanoti geriausių festivalio fotopasakojimų autoriai.

2016 metų konkursinei festivalio programai „Gyvenimo ratas“ 246 fotopasakojimus pateikė 186 fotožurnalistai iš įvairių pasaulio šalių. Šis, jau dešimtasis, festivalis atskleidžia, kad "Vilniaus fotografijos ratas" jau įsisukęs ne tik tarpe Lietuvos fotografų, bet vertinamas ir pasauliniame fotožurnalistikos akiratyje. Šių metų temos atskleidžia gyvenimo verpetus nuo Europos iki Irano, nuo Filipinų iki Venesuelos. „Autorių jautrus požiūris atskleidžiamai temai bei analizės giluma yra pagrindinės šių fotopasakojimų vertybės. Tai nėra kasdieniai fotopasakojimai, tai temos perteikiančios dalykus, kuriuos mes kaip ir žinome, bet giliau nei žinojimas ar temos „pavadinimas“ dažnai nelabai domimės“, – dalijasi mintimis festivalio organizatorius Jonas Staselis.

„Vilniaus fotografijos rato“ metu savo darbus pristatantis šveicarų duetas Stéphanie Borcard ir Nicolas Métraux vysto Filipinuose sekso turistų paliktų vaikų temą; iraniečio Arash Khamooshi fotopasakojimas apie ilgamečio Irano-Irako karo pasekmės – taikos metu minų sužalotus nekalus vaikus; fotografas Maxim Sarychau pasakoja apie be žinios dingusiųjų paieškas Baltarusijoje; Oscar B. Castillio atskleidžia netikėtą Venesuelos kalėjimo istoriją, kur patys kaliniai perėmė tvarką penkis kartus perpildytame kalėjime; Valerijus Melnikovas iš arti nagrinėja situaciją Sirijoje: „šalis, kurią vos prieš keletą metų buvau įsimylėjęs, virto skeveldromis. Sudaužytos tylos skeveldromis“ – pasakojimo pristatyme rašo autorius; jo kolega iš Rusijos Ramil Sitdikov pasakoja apie gatvės lenktynininkus, susibūrusius į grupę, kuri sprendžia nuolat blogėjančią kriminogeninės situacijos problemą, susidariusią po pastarųjų metų įvairiausių policijos reformų, įgyvendintų Rusijoje, po kurių policijos pareigūnų skaičius sumažėjo bene per pusę; fotografas Vladimir Pesniya dalinasi patyrimais apie ledo ritulio komandos, įsikūrusios mažame Rusijos Vetlugos miestelyje, kasdienį gyvenimą, džiaugsmus ir rūpesčius, ši serija 2016 metais tarptautiniame World Press Photo konkurse buvo įvertinta pirma vieta „Sporto“ temos serijų kategorijoje.

Ne trys serijos atskleidžia pabėgėlių tragedijas ir problemas, su kuriomis susiduria jas priimti bandančios šalys. Graikai Giorgos Moutafis ir Angelos Tzortzinis bei prancūzas Pierre Marsaut pasakoja kaip niekada anksčiau nekeliavę jūra, visai nemokėdami plaukti jie pasitinka savo ir savo vaikų žūtį kasdien apvirstančiose valtyse Egėjo jūroje, tampančioje didžiausiu Europoje masiniu vandens kapu.

Giorgos Moutafis serija tarptautinės vertinimo komisijos sprendimu buvo pripažinta geriausiu festivalio konkurso „Gyvenimo ratas“ fotopasakojimu. Atsiimdamas apdovanojimą Giorgos apgailestavo, kad atsiima prizą už tokią temą, nes ir šiandien, tikėtina, ne vienas pabėgėlis beviltiškai bandęs pasprukti nuo karo, persekiojimų bei skurdo ir pradėti naują, saugesnį gyvenimą Europoje, paskendo jūroje. Jis dedikuoja šį apdovanojimą mirusiųjų, bandžiusių pasiekti Europos krantus, atminimui. Festivalio nugalėtojas sakė, kad fotožurnalistai ne tik amžina šias skaudžias akimirkas, bet ir padeda pabėgėliams, kiek išgali.

Festivalio parodų pirmoji ekspozicija vyko Vilniaus knygų mugėje. Penktadienį simboliniam parodų atidarymui susirinko festivalio finalistai, atvykę į „Fotografų savaitgalį“, kurio metu vyko paskaitų ir seminarų ciklas šalies fotografams. Festivalio idėja eksponuoti parodas atvirose, lengvai pasiekiamose erdvėse tęsiama. Po pirmojo eksponavimo parodos keliaus į kitas Vilniaus erdves, kur žiūrovai parodas galės apžiūrėti ir dieną, ir naktį bei tęs kelionę po kitus šalies miestus. Kaip ir kasmet – konkursą „Gyvenimo Ratas“ vertino tarptautinė komisija: Adrian Evans (Jungtinė Karalystė), Paul Hansen (Švedija), Jonas Staselis (Lietuva), Maria Mann (Vokietija), Laerke Posselt (Danija), Natalia Udarceva (Rusija).

Tradicinis festivalio konkursas „Namų darbai“ šiemet vėl kvietė dalyvauti jaunus fotografus iki 30 metų. Šiame konkurse 52 dalyviai pateikė 59 fotopasakojimus. Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis džiaugiasi, jog šis konkursas, kaip tobulėjimo mokyklą, jauniems fotografams kasmet vis labiau pasiteisina. „Festivalis pristato jaunus fotografus, jų atskleidžiamas nekasdienes temas bei požiūrį į mus supantį pasaulį. Kasmet į festivalį atvykstantis vis kitas konkurso mokytojas surengia meistriškumo pamoką, kurioje dalyvauja ne tik „Namų darbų” konkurso finalistai, bet ir visi „Fotografų savaitgalio“ dalyviai“, – sako J. Staselis.

Šio konkurso mokytoja ir vertintoja – L. Posselt (Danija) fotografė, bendradarbiaujanti su The New York Times, Newsweek, Stern, Le Monde ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis. Posselt yra tapusi World Press Photo, POYi, PDN Photo Annual, Danish Picture of the Year, Unicef Photo of the Year and the Danish Crown Prince Couple's Rising Star Award laureate bei apdovanota kituose konkursuose. Kvietime į konkursą, kurio tema „Aistra“, Laerke rašė: „Žmonės yra įdomūs, kai jie yra aistringi. Aistra gali būti daugeliu dalykų: nuo subkultūrų, masinės kultūros, artimų santykių, politinio įsipareigojimo arba pasiaukojimo bendrąja prasme iki kovos su įvairių sričių iššūkiais bei daug kitų prasmių. Nuotrauka istorija turėtų įsigilinti į pasirinktą temą, sudominti žiūrovą emociškai ir būti vizualiai stipri“. Pati L. Posselt festivalio paskaitų metu ir parodose pristatė du ilgalaikius projektus „Gražus vaikas“ ir „Q*. Kitokia lytis“. Pastaroji serija kalba apie genderqueer (kitokios lyties) sąvoką. „Dalis jaunosios kartos kelia feminizmą į kitą lygmenį, apibūdindami save kaip genderqueer – tai nebūtinai turi reikšti, kad jie transseksualai, tai tiesiog priešinimasis skirstymui į kategorijas, iššūkis įprastumui, pastangos įrodyti, kad binarinė lyčių sistema per daug siaura ir nepripažįstanti visų tarpinių atspalvių“ – serijos pristatyme rašo autorė.

Konkusro „Namų darbai“ finalistai vizualiai nagrinėja bei atskleidžia įvairias temas. Mary Gelman serijoje „Tu priklausai man“ pasakoja apie Rusijos moteris, patyrusias smurtą šeimoje; Dina Oganova iš vaikystės prisimena pasakojimus, kaip koks nors vaikinas ar vyriškis pavogdavo merginą, kad su ja susituoktų. Tai buvo „normalu“ devintojo dešimtmečio Gruzijoje. Dina manė, kad visa tai tik praeitis, deja, jos pasakojimas apie šią „tradiciją“ šiomis dienomis; Pavelas Volkovas pasakoja apie išskirtinės stiprybės vaikiną, kuriam vaikystėje atsitiko tragiškas įvykis – jam įspyrė arklys ir šis apako, dabar jis yra Rusijos parolimpinės silpnaregių ir aklųjų futbolo komandos narys. Konkurso nugalėtoja Tatsiana Tkačiova pasakoja apie grįžimą namo, grįžimą į vaikystės vietas kurios kaip ir artimos, savos, bet jau tapo svetimomis. Fotopasakojime pristatyme autorė rašo: „Aš jau nebesu viena iš tų žmonių. Viską čia žinau, o aplinka tarsi sako man: „Žinai, tu čia svetima, tavo laikas praėjo“. Konkurso mokytoja ir vertintoja L. Posselt nugalėtojai teikdama „Fujifilm“ įsteigtą prizą pagyrė, kad serijoje autorė sugebėjo perteikti „aistrą“ ten, kur ji lyg ir mažiausiai tikėtina.

Festivalio parodose bei publikuotame festivalio žurnale „Fotografijos ratas“ jau trečią kartą eksponuojami fotoistorijų platformos „Latitude55“ darbai. Domantas Pipas pasakoja apie mažame Lietuvos kaime Pievėnuose išlikusią senovinę Velykų šventimo tradiciją, jo kolega Algirdas Bakas vaizdais dalinasi įspūdžiais apie kelionę motociklu po Ameriką, kurios metu fiksavo tipišką lėto ir šilto, niekur neskubančio amerikiečio portretą.

Šis festivalis suteikia galimybę fotožurnalistams išreikšti savo mintis, jausmus ir gyvenimo filosofiją. Perteiktas vaizdas kartais būna iškalbingesnis nei žodis. Spaudos fotografija gyvena ne vien laikraščių, žurnalų ar internetinių portalų erdvėje. Tai kasdienybės filosofijos, įvairių pasaulio šalių gyvenimo atspindys. Festivalis suteikia fotografams galimybę pasidalinti savo kūriniais, patyrimais bei išgyvenimais, savo vizualinės kalbos valdymu, o žiūrovams pažvelgti į ne kas dieną pasiekiamas ar nepažintas pasaulio gyvenimo akimirkas.