"Kijeve viskas ne taip baisu, kaip atrodo, tačiau negali sakyti, kad ramu. Vis dėlto, palyginti su tuo, kas buvo, galima sakyti, kad viskas nurimo", – sakė ketvirtadienio vakarą Vilniaus rotušėje koncertuosianti Ukrainos nacionalinės operos solistė – 28-erių sopranas Tamara Kalinkina.

Viešnios iš Kijevo programoje "Romantiškas pavasaris" skambės Piotro Čaikovskio, Sergejaus Rachmaninovo, Mikaelo Tariverdijevo gražiausios arijos ir romansai. Šv. Kristoforo orkestrui diriguos maestro Donatas Katkus.

Prieš koncertą "Vilniaus dienos" žurnalistė kalbėjosi su T.Kalinkina, kuri dainuoja nuo 19-os.

– Tamara, į Vilnių atvykote pirmadienį. Ar liūdnas jums pasirodė šis miestas?

– Ne. Man labai patinka Vilnius. Tikrai. Aš čia ne pirmą kartą. Tiesa, pirmą kartą buvau tiktai vieną dieną dėl vizos reikalų, bet liko daug įspūdžių, geri, širdingi prisiminimai apie Vilnių. Liko miesto – kaip savotiško prieglobsčio – prisiminimai. Jaukus ir ramus miestas. Čia susipažinau su labai geru dabartiniu savo draugu verslininku.
Man labai patinka Vilniaus senamiestis. Gražus, prižiūrėtas, sutvarkytas, visur švaru. Iš viso man patinka viskas, kas senoviška. Vakar taip pat patyriau didelį malonumą vaikščiodama po beveik naktinį Vilnių. Jis kardinaliai skiriasi nuo Kijevo.

– Kokia padėtis, jūsų akimis, dabar yra Kijeve?

– Kijeve viskas ne taip baisu, kaip atrodo, tačiau negali sakyti, kad ramu. Bet mes stengiamės laikytis. Vis dėlto, palyginti su tuo, kas buvo, galima sakyti, kad viskas nurimo. Žinoma, tai – ne pabaiga, o tik pradžia. Aš įsitikinusi – tai pradžia. Pažiūrėsim, kas mūsų laukia ateityje.

– Kaip žiūrite į Rusijos prezidento Vladimiro Putino "pagalbą" Krymui? Laisvasis pasaulis tai vadina Krymo okupacija.

– Manau, tai buvo sąmoningas Krymo gyventojų pasirinkimas. Aš ne politikė – aš dainininkė, kalbėdama apie politiką, galiu būti ne visai kompetentinga. Juk yra visokių asmeninių dalykų, asmeninių simpatijų. Iš tikrųjų nelabai mėgstu aptarinėti politikos. Bet Kryme turiu draugų iš įvairių sluoksnių – kariškių, verslininkų, menininkų, kurie man skambina. Jie sako, kad tai buvo jų pasirinkimas.
Žmonės labai išsigando nacionalistinių idėjų. Jie prašė, kad jiems suteiktų daugiau teisių, bet jie liktų Ukrainos dalimi. Kiek žinau, Kijevas atsisakė jiems tai suteikti, ir žmonės paprasčiausiai išsigando bei panoro būti  apginti, palaikomi. Dauguma palaikė šį pasirinkimą. Bet negaliu atmesti, kad yra žmonių, kurie norėjo likti Ukrainos dalimi. Kiek galiu spręsti iš to, ką sako mano draugai, Kryme viskas tylu, ramu, nėra jokių karinių veiksmų, nė vienos aukos. Tai man pasakoja žmonės, kurie ten gyvena.

– Iš tautybės jūs – rusė ar ukrainietė?

– Penkiasdešimt procentų ir penkiasdešimt. Mano tėvas – rusas, povandeninio laivo jūreivis, o mama – ukrainietė. Aš gimiau Kijeve, bet buvau pakrikštyta Sankt Peterburgo cerkvėje, kurioje krikštydavo rusų jūreivius. Labai myliu Ukrainą, Kijevas – mano namai. Esu savo šalies patriotė, kai būnu gastrolėse užsienyje, prisistatau kaip ukrainiečių dainininkė.

Bet niekada man niekas neuždraus mylėti ir gerbti Rusijos. Aš neatskiriu tų šalių, tuo labiau neskirstau  jų kaip priešių, kad Rusija man – ne gimtoji šalis, o Ukraina – gimtoji. Turiu nemažai giminių Rusijoje. Dabar vyksta kažkoks informacinis karas, kad nesuprasi, kas tiesa. Visi puola V.Putiną, ir negalima susigaudyti, kas tiesa, o kas išgalvota.

– Ar buvote Kijeve pačiame Maidano įvykių įkarštyje?

– Žinoma. Buvo labai skaudu dėl žmonių. Ne tai, kad baisu, o apmaudu ir skaudu. Kai buvo pats įvykių įkarštis, teatre neatšaukė koncerto – vasario 19-ąją dainavome romansų koncertą. 1200 vietų salėje buvo 69 žmonės.

– Atliekate soprano partijas operose ir operetėse. Kuris vaidmuo buvo sunkiausias?

– Nežinau. Visi vaidmenys, jeigu juos ruoši atsakingai, – sunkūs. Visus savo vaidmenis "perleidžiu" per save ir stengiuosi mylėti kiekvieną.

– Gastroliuojate ir užsienyje, neseniai grįžote iš Alžyro. Kur sunkiau dainuoti – Kijeve ar užsienyje? Namie, sakoma, ir sienos palaiko.

– Taip, ir sienos palaiko, bet namie, man atrodo, didesnė atsakomybė. Nes čia tave pažįsta, be to, žino, kaip tu gali dainuoti. Juk yra publika, kuri nuolat vaikšto į tuos pačius spektaklius. Turi savo mėgstamus dainininkus ir eina į spektaklius, kai šie dainuoja. Ir vertina: a, šiandien nesveikuoja, aną kartą dainavo geriau, šiandien ne taip groja orkestras. Jie tai mato nuolat ir pastebi tavo trūkumus.
Į užsienį labai mėgstu važiuoti. Nepatinka būti vienoje vietoje, nemėgstu rutinos. Man visada reikia pakeisti dekoracijas – tai gurkšnis tyro oro. Tai nauja įdomi patirtis, pažintys – naujas režisierius, naujas dirigentas, nauji įdomūs partneriai.

– Ir kitokie honorarai?

– Žinoma. Nors Kijeve – iki tų įvykių – viskas buvo gana neblogai. Negaliu skųstis savo uždarbiu. Tikėsimės, kad mokės stabiliai, nors nežinome, kas mūsų laukia, kas bus su Ukrainos ekonomika.

– Puikiai atrodote. Gal planuojate Vilniuje apsipirkti ir papildyti savo garderobą?

– Jei bus laiko. Atvirai kalbant, taip apsipirkinėjau Italijoje, kad dabar tiesiog nėra jėgų. Labai mėgstu itališkus daiktus.

– O pačią Italiją?

– Italiją aš dievinu. Visa Italija puiki, kiekvienas miestas, į kurį tik patenki, – ar tai būtų Salernas, ar visai mažas miestelis. Man ji visa labai artima. Vasarą prieš dvejus metus apvažiavau visą Italiją – ir šiaurinę, ir vidurio, ir Sicilijos salą. Neseniai buvau Veronoje. Italijoje yra kažkas tokio, ko nėra nė vienoje kitoje šalyje, – tuo pačiu metu triukšminga ir tuo pačiu metu jauku. Dievinu, kai ta šventė ir jaukumas susijungia. Žmonės, jų šypsenos, nuotaikos – man ten patinka viskas. Italų būsena – ilgalaikė laimė. Nuo jų dvelkia pozityvumu. Dievinu itališkus valgius, dievinu viską, kas itališka.

– Įtariu, psichologiškai jūs tiesiog rengiatės pasirodymui garsiajame Milano "La Scalos" teatre?

– Žinoma. Tai – toks planas, kurį realizuosiu pagal galimybes. Prieš dvejus metus Italijoje, Ryva del Gardos miestelyje, vykusiame Riccardo Zandonai konkurse dainavau Violetos partiją ir pelniau pirmąją premiją. Dirigavo Marco Boemi. Tai buvo labiau koncertinis atlikimas.

– Ar jūs ištekėjusi, ar turite sužadėtinį?

– Ne, neištekėjusi. Sužadėtinis – sudėtingas klausimas, nes aš smarkiai įsisukusi į savo karjerą, į kūrybą. Turiu labai gerų draugų, kuriuos myliu, bet kad šiandien turiu mylimą žmogų, už kurio ruošiuosi tekėti, taip negaliu sakyti.

– Kartais atrodo, kad menininkai – geresni matematikai už tikruosius. Kaip galima taip apskaičiuoti, sudėlioti: dabar – karjera, o paskui – vestuvės ir vaikai?

– Negalima apskaičiuoti. Vadinasi, niekas manęs dar tiek nesužavėjo. Buvo gyvenime momentas, kai labai mylėjau. Mes išsiskyrėme. Taip susiklostė aplinkybės. Dabar aš labiau panirusi į savo darbus. Meilė susuka galvą, o tarnauti dviem dievams ne visada pavyksta.

– Kur ir kaip esate įsikūrusi Kijeve?

– Gyvenu močiutės, mamos motinos, kuri neseniai mirė, bute. Išsaugojau daug daiktų: pokarinius portretus, paveikslus, veidrodžius, indaują. Ranka nekilo jų išmesti. Nors ir padariau ten euroremontą, labai daug ką palikau, kas man primena vaikystę. Ten aš užaugau – močiutė su seneliu mane užaugino. Man jie buvo kaip tėvas ir motina.

Mano senelis buvo sausumos kariuomenės generolas, o močiutė – rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Iš močiutės ir kyla mano meilė rusų klasikai, rusų literatūrai. Senelis kariavo, paskui tarnavo karinėse pajėgose. O koks gražus buvo vyras! Moterys nuo jo negalėdavo atplėšti akių. Mama man pasakojo – išeina į įgulos kiemą, o moterys ten iš jo kortas meta. O jis vedęs buvo, mano mamai jau buvo apie 15 metų. Senelis sakydavo: "Aš niekada neišdaviau tėvynės ir savo žmonos." Močiutė taip pat buvo labai graži moteris. O aš panaši į savo tėvą.