Poetas romantikas, lenkų kalba prabilęs apie savo meilę Lietuvai, Adomas Mickevičius – bene vienintelis žmogus sostinėje, kuriam atminti, be paminklo ir dviejų muziejų, įvairių namų fasadus puošia net penkios atminimo lentos. Ir tai dar ne viskas.

Pamilo nuo vaikystės

Jeigu nuspręstume pažymėti visus namus, kur yra buvęs garsusis romantizmo dainius, reikėtų dar bent keliolikos memorialinių lentų ir visiško atsidavimo poeto gyvenimo tyrimui. Tokio, kokiu apdovanotas dienraščio pašnekovas, ilgametis A.Mickevičiaus muziejaus Vilniuje vadovas Rimantas Šalna.

„Kada aš pradėjau domėtis A.Mickevičiumi? Nuo gimimo. Mano senelė iš mamos pusės buvo labai apsiskaičiusi, labai lyriška asmenybė, mokytoja, daraktorė. Ji mintinai mokėjo daugybę kūrinių, o mane migdydavo skaitydama A.Mickevičiaus poemą “Gražina„. Šis kūrinys man skambėjo kaip pasaka, ir taip aš pažinau A.Mickevičių“, – savo pasakojimą pradėjo R.Šalna.

Vaikystės patirtis R.Šalną lydi visą gyvenimą. Savo kelyje jis sutikdavo kitų poeto mylėtojų, drauge su jais domėjosi istorija, kol galiausiai prieš 22 metus gavo pasiūlymą dirbti Vilniaus universiteto A.Mickevičiaus muziejuje Bernardinų gatvėje.

„Kai atėjau čia, nemaniau, kad pasiliksiu tokiam ilgam laikui. Muziejus buvo apleistas, gerokai mažesnis, lakstė pelės, žiurkės. Net katiną teko atsinešti, kad išvaikytų graužikus“, – prisiminė muziejaus vadovas.

Dauguma lentų – privačios

R.Šalna tuoj pat ėmėsi ieškoti mecenatų, žmonių, kurie galėtų prisidėti prie muziejaus atgimimo. Daugiausia tokių žmonių jam pavyko aptikti Lenkijoje. „Tikrai atsirado mecenatų, reikėjo eiti, ieškoti, kalbėtis, tačiau yra rezultatas. Vienu pirmųjų ir didžiųjų mūsų mecenatų tapo lenkų operos dainininkas Vieslavas Ochmanas“, – dėstė R.Šalna.

Bėgant laikui muziejus išsiplėtė, nusipirko salę. Joje rinkdavosi filomatų būrelis su A.Mickevičiumi priešakyje. Ar galėtume šią vietą laikyti kelionės poeto takais Vilniuje pradžia?

„Jokiu būdu, – paprieštaravo R.Šalna. – Čia jis taisė ir perrašinėjo savo poemą “Gražina„, čia jis gyveno. Tai svarbi vieta, bet pradėti jo kelią Vilniuje, ko gero, reiktų nuo Panerių miško. Ten prasidėjo jo kelionė po Vilnių, su ta vieta susiję ir poeto pasivažinėjimai rogėmis.“

Nuomai pinigų neturėjo

Tačiau pramogoms A.Mickevičius neturėjo daug laiko. Atvykęs į Vilnių studijuoti, būdamas iš nepasiturinčių bajorų šeimos, poetas turėjo svarstyti, kur ir kaip nebrangiai išgyventi, už ką mokytis.

„Jeigu kalbėtume apie atminimo lentas ir kodėl jų, skirtų A.Mickevičiui, Vilniuje šitiek daug, – tai yra jo gyvenimą atspindintys ženklai. Jo neturtas vertė gerokai pamąstyti, kur gyventi. Stipendija buvo palyginti nedidelė – 15 rublių per mėnesį. Už šiuos pinigus išgyventi mieste, nuomotis būstą ir mokytis buvo labai sunku. Per keletą metų jis pakeitė labai daug gyvenamųjų vietų. Buvo apsistojęs ir pas draugus, ir pas mecenatus. Kiek esu tyrinėjęs ir skaitęs, už nuomą jam dažniausiai mokėti nereikėdavo, bičiuliai leisdavo jam gyventi nemokamai“, – kalbėjo R.Šalna.

Anot pašnekovo, A.Mickevičius buvo neįtikimai nuolankus. Visiškai kitoks nei jo amžininkai poetai. Dėl šio bruožo romantikas įgydavo nemažai bičiulių ir užtarėjų.

„Jam nebuvo gėda žmogui nusilenkti. Jis nesibodėjo ir rankos pabučiuoti dekanui. Tai buvo visai kitokio būdo žmogus“, – kalbėjo R.Šalna.

Buvo garbė globoti

To meto dėstytojams, profesūrai rūpinimasis savo studentais buvo garbės reikalas. Šiuo požiūriu A.Mickevičiui sekėsi – stropus mokinys sulaukdavo savo mokytojų paskatinimo.

„Porą metų jis gyveno pas savo bendrapavardį kunigą Juozapą Mickevičių. Šis paskatino jį siekti valstybinės stipendijos, studijuoti Mokytojų seminarijoje. Neužsiliko poetas pas savo globėją ilgiau todėl, kad greičiausiai norėjo paneigti gandus, esą tyko jau sergančio J.Mickevičiaus palikimo“, – pasakojo R.Šalna.

Išvykęs iš J.Mickevičiaus namų poetas apsigyveno pas savo vaikystės draugą Janą Čečiotą, kurio namai buvo šalia Katedros, buvusiame proseminarijos name. 1819 m. A.Mickevičius išvyko į Kauną, o 1822 m. grįžęs į Vilnių apsigyveno Bernardinų g. 11. Paskui vėl išvažiavo į Kauną, o grįžęs 1823 m. gyveno Literatų g. 5, jo draugo Kazimiero Piaseckio namuose.

„Iš šių namų, prasidėjus filomatų bylai, A.Mickevičius buvo išgabentas į Bazilijonų vienuolyną, kuris tuomet buvo paverstas valstybiniu kalėjimu. Savo patirtus išgyvenimus kalėjimo kameroje vėliau jis aprašė trečiojoje poemos “Vėlinės„ dalyje“, – teigė pašnekovas.

Tardymas vyko prezidentūroje

Pasak R.Šalnos, norint pažymėti visas vietas Vilniuje, kur A.Mickevičius trumpiau ar ilgiau buvo gyvenęs, kūręs arba atsidūręs dėl kitų priežasčių, reikėtų kur kas daugiau memorialinių lentų.

„Pavyzdžiui, dabartinėje prezidentūroje, o tuomet – generalgubernatoriaus rūmuose, viename iš kambarių A.Mickevičius buvo tardomas. Tiesa, tardė jį 1823 m., o jau po metų rūmai buvo perstatyti, tad greičiausiai tas konkretus kambarys neišliko. Vis dėlto pats faktas, kad jo būta prezidentūroje, lieka“, – teigė R.Šalna.

Neišliko ir daugiau namų, kuriuose kadaise buvo A.Mickevičius. Pavyzdžiui, šalia dabartinės Salomėjos Nėries gimnazijos Vilniaus gatvėje stovėjo Bukštos namas, kuriame A.Mickevičius apsigyveno atvykęs į Vilnių.

„O štai dabartinio Šiuolaikino meno centro vietoje stovėjo Važinskių namas, kuriame A.Mickevičius gyveno išėjęs iš kalėjimo 1824-aisiais“, – pabrėžė pašnekovas.

Atminimo lentos

Daugelis A.Mickevičiui atminti skirtų lentelių Vilniuje buvo pakabintos Juzefo Montvilo lenkų kultūros fundacijos Lietuvoje pirmininko Henriko Sosnovskio iniciatyva ir pastangomis. Visos lentos užrašytos lietuvių ir lenkų kalbomis, šitaip pabrėžiant poeto priklausomybę dviem – lietuvių ir lenkų – tautoms. Sovietmečiu lentos buvo kabinamos lietuvių ir rusų kalbomis.

1992 m. lapkričio 2 d. ant Aušros Vartų g. 7A esančio Bazilijonų vienuolyno pastato fasado durų buvo įmūryta lenta su užrašu „Šiame pastate nuo 1823 X 23 iki 1824 IV 21 kartu su kitais filomatais buvo kalinamas Adomas Mickevičius. Čia vyksta “Vėlinių„ III dalies veiksmas“. Ši lentelė primena tuo metu garsią Vilniaus universiteto filomatų bylą. Pirmą kartą prie šio namo fasado lentelė pritvirtinta 1970 m. Užrašas tuomet buvo lietuvių ir rusų kalbomis.

1996 m. birželio 26 d. Bernardinų g. 11 virš vartų į Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą ir A.Mickevičiaus muziejų pakabintoje lentelėje parašyta: „Namas, kuriame gyveno Adomas Mickevičius.“

1998 m. gruodžio 19 d. Didžiojoje g. 22 atidengta lentelė su užrašu „1824 X 6 (25 X) iš šių namų išvyko ištremtas į Rusiją Adomas Mickevičius, visam laikui palikdamas Vilnių“.

1999 m. spalio 2 d. ant Šv. Jono g. 4 namo fasado pritvirtintos lentos teigiama: „Šiame name įžymus lenkų spaustuvininkas ir leidėjas Juozapas Zavadzkis (1781–1838) 1805 m. įsteigė spaustuvę, 1816 m. birželį pirmąkart išspausdintas Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinys “Baladės ir romansai„.“

2009 m. gegužės 29 d. Aušros Vartų g. 7A atidarytas A.Mickevičiaus muziejus. Konrado celėje yra dvi ekspozicijos. Viena įrengta kaip kalėjimo kameros imitacija, kitoje pateikta informacija apie A.Mickevičiaus gyvenimą Vilniuje, filomatų ir filaretų bylą. Patalpoje ant sienos pritvirtinta ir prieškarinė, Konrado celėje kabėjusi, paminklinė lenta su lotynišku užrašu iš „Vėlinių“ III dalies prologo.

Literatų g. 5 esanti memorialinė lenta – vienintelė originali išlikusi nuo tarpukario laikų. Joje lenkų kalba parašyta „Šiame name gyveno Adomas Mickevičius 1823“.

Paminklas A.Mickevičiui pastatytas 1984 m. balandžio 18 d. Maironio gatvėje, kairiajame Vilnios krante, aikštėje tarp Bernardinų ir Šv. Mykolo bažnyčių ansamblių.

A.Mickevičiaus muziejus Bernardinų g. 11 savo duris atvėrė 1955 m.

Dosjė

Gimė 1799 m. Naugarduke (dabartinė Baltarusija) neturtingų šlėktų šeimoje. Šiame miestelyje būsimasis poetas mokėsi, baigė dominikonų mokyklą.

1815 m. A.Mickevičius atkeliavo į Vilnių ir įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, į universiteto Mokytojų seminariją. Po metų perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą.

1817 m. universitete su savo bičiuliais įkūrė slaptą Filomatų („mokslo mylėtojų“) draugiją. Pats A.Mickevičius vadovavo draugijos literatūros ir moralės mokslų skyriui. Filomatai domėjosi krašto istorija, liaudies kūryba, rašė istorinėmis temomis. Jie poetizavo Lietuvos praeitį, taip pat kėlė nepriklausomybės nuo Rusijos imperijos klausimą.

1819 m. baigęs Vilniaus universitetą, A.Mickevičius dirbo mokytoju Kauno apskrities mokykloje, dėstė literatūrą, poetiką, retoriką, gramatiką, senovės ir visuotinę istoriją, moralės mokslą, gamtos ir politinę teisę, buvo bibliotekos vedėjas.

1823 m. spalį už Filomatų draugijos veiklą poetas kartu su kitais draugijos nariais buvo suimtas ir pusei metų įkalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne įrengtame kalėjime. Laidavus Vilniaus universiteto istorijos prof. Joachimui Leleveliui, buvo paleistas iš kalėjimo. Beveik pusmetį laukė bylos sprendimo. Gubernatoriaus įsakymu poetas turėjo išvykti į tremtį Rusijoje. 1824 m. spalio 25 (lapkričio 6 d.) visam laikui paliko Vilnių ir jau niekada čia nesugrįžo.

Pirmiausia apsigyveno Sankt Peterburge, vėliau – Maskvoje, Odesoje. Nuo 1829 m. gyveno Vakarų Europoje. Sužinojęs apie 1831 m. sukilimą Lenkijoje, A.Mickevičius ketino jame dalyvauti, tačiau nespėjo – sukilimas buvo numalšintas.

1832 m. įsikūrė Paryžiuje. Dalyvavo lenkų ir lietuvių politinių emigrantų veikloje. 1848 m. išvyko į Romą. Ten, norėdamas padėti italams, suorganizavo lenkų legioną kovoti su Austrija, vėliau vėl sugrįžo į Paryžių.

1855 m. kilus Krymo karui nuvyko į Turkiją organizuoti lenkų dalinių kovai su Rusija. Mirė tais pat metais nuo choleros epidemijos Stambule. Buvo palaidotas Paryžiuje. 1890 m. poeto palaikai pervežti į Krokuvą (Lenkija) ir iškilmingai perlaidoti karalių pilyje Vavelyje.