Galima tik džiūgauti, kad ekologija ryžtingai pradeda jaukti ydingus vartotojiškos visuomenės įpročius ir bando taisyti neatsakingo gyvenimo būdo defektus.

Ir kad pagaliau pradedama galvoti apie tai, jog gamtos išteklių turi užtekti ne tik šiandien ir rytoj. Ir kad pagaliau įsigali suvokimas, tegu ir kiek pavėluotas, kad ekologija yra žmogaus ateitis...

Žmogaus – taip, bet ar moters – tikrai abejotina. Galima naiviai užsimerkti, tačiau tiesa yra tai, kad žalioji banga negailestingai siunčia moteris atgal į urvą kurstyti namų židinio. Žaliąsias idėjas gerbianti moteris pasmerkta kalėti namie: vaikus gimdo namie, kuo ilgiau žindo, renkasi tik skalbiamus vystyklus ir maitina pačių gamintu maistu. Ta, kuri vis dėlto išdrįsta pasipriešinti žaliajam spaudimui, iškart nurašoma į egoisčių būrelį.

Raginimai "atsiversti"

Tikrai nelengva likti ramiam ir objektyviam, kai žiniasklaidos priemonės tiesiog mėgaujasi skandalais, kilusiais dėl higienos ir maisto gamybos reikalavimų nesilaikymo. Štai 2003-iaisiais Prancūzijoje vienoje maisto tyrelių serijoje mažyliams buvo aptikta kancerogeninių medžiagų, ir tai sukėlė didelę tėvų paniką. Ajajai, ar tik nereikėtų sugrįžti prie gerosios mamos gaminamų košelių?

2005-aisiais buvo kilęs skandalas dėl pieno mišinukuose rasto pavojingo chemikalo izopropiltioksantono (ITX). Milijonai litrų pieno buvo pašalinta iš prekybos, nors Europos maisto saugos tarnyba (EMST) patikino, jog tikimybės, kad pienas sutrikdys sveikatą, beveik nėra. Nesvarbu, žindymo šalininkės rado gerą argumentą natūraliai maitinti.

Pernai diskusijų kilo dėl plastikinių buteliukų serijos – Kanadoje susirūpinta dėl juose aptikto per didelio kiekio polimero bisfenolio A, kuris randamas daugumoje plastikinių butelių ir pakuočių. EMST patikino, kad buteliukų gamybos reikalavimai Europoje ypač griežti, o jų gamyboje naudojamos medžiagos kiekis saugus. Ką daryti, kai devynių iš dešimties parduodamų buteliukų sudėtyje yra bisfenolio A? Nereikia jų apskritai naudoti ir sugrįžti prie seno gero stiklinio buteliuko?

Aišku, kai taip nutinka, supranti, jog tam, kad sugebėtum nenunuodyti savo vaiko, reikėtų baigti chemijos doktorantūrą... Arba žodį "chemija" visiškai išbraukti iš savo gyvenimo. Juk pavojai šiandien kėsinasi net į mažiausiųjų sėdynes. Vis garsiau skamba pavojaus varpai, kad sauskelnių sudėtis primena sudėtingiausią cheminį junginį – medienos masė, absorbuojanti medžiaga natrio poliakrilatas, alavijai, polietilenas arba polipropilenas (plastmasė), celiuliozė, elastinė medžiaga, kvapai. Jose kartais aptinkama ir dioksino, benzolo, furano. Baugina? O taip! Nenaudokite jų visai! Nieko nuostabaus, kad kai kurioms įbaugintoms moterims sugrįžti arčiau motulės gamtos atrodo vienintelė išeitis.

Pasinėrusios į ekologišką gyvenimą, moterys mažyliams naudoja tik skalbiamas sauskelnes ir vystyklus. O aplinkinius neretai bando įtikinti, kad skalbimas iš jų atima viso labo 20 minučių per savaitę. Ekologiškai pradėjusios gyventi moterys dar imasi iš juodojo muilo gaminti namų valymo priemones. Mat tradicinės atrodo per daug nuodingos. Veido kremai iškeičiami į alyvuogių aliejų, perkamas tik ekologiškas maistas, automobilis keičiamas dviračiu ar vaikščiojimu. Ieškoma galimybių kooperuotis su kitomis ekologiškai gyvenančiomis mamomis, kad ekologiškas daržoves ir vaisius į namus pristatytų ūkininkas – taip sutaupomas ne vienas reisas automobiliu.

Dėl ekokrizės kaltas darbas

Ekologiją moterys dažniausiai ima praktikuoti sulaukusios antrojo (n-tojo) vaiko, o dėl netinkamos, t. y. neekologiškos, pirmųjų vaikų priežiūros kaltina buvusį gyvenimo būdą – darbą. Juk būtent darbas kaltas, kad moterys neturėjo laiko gaminti maistą ar skalbti sauskelnes. Tuo užsiimti įmanoma tik nebedirbant.

Laurent'as Larcher, knygos "Paslėptas ekologijos veidas" autorius, šioje žaliųjų mamų tendencijoje įžvelgia galingą ekofeminizmo grįžimą. Bendru požiūriu ekofemizmas reiškia aplinkosaugos ir feminizmo sintezę. Naujausia ekofeminizmo doktrina aiškina apie moterų engimo ir gamtosaugos problemų ryšį – esą vyrai engdami moteris sykiu pamažu žlugdo planetą.

Trumpai tariant, kad išsivaduotų iš vyrų priespaudos ir atstatytų gamtos harmoniją, moterys privalo grįžti į gamtą (kuri prasideda... namuose). Kad nusimestų vyrų uždėtus pančius, moterys turi grįžti į akmens amžių: vėl pradėti kepti duoną, skalbti drabužius ir patalynę rankomis, įprasti prie "moon cup" – menstruacijų puodelio, pakeičiančio tamponus ir higieninius paketus. Net ir mintis gimdyti namuose turi atrodyti jaudinamai žavi. Rodos, gyvenimas ima tekėti tarsi pagal Biblijos žodžius: "Skausme nuo šiol gimdysi vaikus." Kodėl? Kad būtum arčiau gamtos? Bet mes juk nesame gyvūnai.

Karjera – grėsmė vaikui

Už grįžimą į akmens amžių reikia brangiai mokėti. Dažniausiai – paliekant dirbančių žmonių būrį. Būsimos ir esamos motinos vis dažniau patiria socialinį ir psichologinį spaudimą. Tiriamaisiais darbais įrodinėjama, jog geram vaiko vystymuisi būtina, kad juo mama nuolat rūpintųsi bent 6–12 pirmųjų mėnesių. O neigiamas emocijas dėl motinos darbo gali jausti visi jaunesni nei dvejų trejų metų vaikai.

Dirbančios motinos kaltinamos savanaudiškumu ir galiausiai atsiduria užburtame abejonių rate. Karjera paverčiama grėsme vaikui, o vaikas – grėsme karjerai. Be abejo, faktai rodo, kad tapusi motina, moteris automatiškai tampa ne tokia patraukli darbo rinkoje. Ką daryti? Toliau dirbti ir prisijungti prie "blogų motinų" stovyklos ar palikti darbovietę ir tapti finansiškai priklausoma nuo partnerio?

Gerą mokamą darbą turinčios moterys retai iškeičia jį į buvimą namie. Dažniau tokį sprendimą priima tos, kurių atlyginimas tėra toks, kad didžioji jo dalis išleidžiama transporto priemonei, vaikų priežiūrai. Štai tada ir išaušta diena gimti supermoteriai, kuri grįžta į namus kovoti dėl planetos ateities.

Manoma, kad ekofeminizmas niekuomet nebūtų sulaukęs dėmesio, jei moterys būtų patenkintos profesiniu gyvenimu. Bet dažniausiai jos užima žemesnius postus nei vyrai, o už tą patį darbą gauna mažesnį atlyginimą. Ir dabartinė krizė būtent jas palietė pirmiausia. Išstumtos iš darbo rinkos moterys visas jėgas atiduoda geros motinos, besirūpinančios ir planeta, vaidmeniui. Įsitikinusios, kad darbo pasaulyje neras visapusiško pasitenkinimo, šios moterys vaiką ima laikyti paskutiniu savo šedevru.

Žaliosios kovotojos

Kad grįžimas į namus nebūtų laikomas regresija, jos tai pateikia tarsi svarbią misiją. Ir jos tikrai siekia visapusiškai pasirūpinti vaikais. O pradeda nuo žindymo. O kaip kitaip, jei nuolat daugėja šauklių, aiškinančių, kad tiesiog būtina vaiką žindyti bent šešis mėnesius, o geriausia – dvejus metus. Kitaip jis jaus padarinius visą gyvenimą. Teigiama, kad nežindyti vaikai vėliau turi daugiau psichologinių bėdų, dažniau žudosi, įsitraukia į kvaišalus ir sunkiai prisiderina prie visuomenės gyvenimo.

Vis dažniau ir garsiau kalbama, kad jaunos moterys, kurios pačios buvo maitintos iš buteliukų ir vaikystėje maitinusios lėles plastikiniais buteliukais, masiškai grįžta prie žindymo.

Štai taip žaliosios supermoterys atsiduria saugiame šeimos kokone neabejodamos, kad tik jos neša šios ekologiškai teisingos kovos vėliavą, kad jos vadovauja grįžtant prie teisingų ištakų. Vis dėlto yra vienas dalykas, kuris nesikeičia net nuo akmens amžiaus. Net jei įgijo teisę sumedžioti mamutą, vis dar moterys diria tam mamutui kailį, jį plauna ir tvarko urvą. Net Skandinavijoje, kuri laikoma lygiavertės parterystės regionu, mažiausiai 65 proc. namų ūkio darbų atlieka moterys. Vakarų, juolab Rytų, Europos šalyse šis skaičius šokteli net iki 90 proc.

Ir net jei per pastaruosius 30 metų šie rodikliai pagerėjo, juos lėmė ne padidėjęs vyrų rūpinimasis buitimi. Lengvesnį moterų gyvenimą lėmė progresas: skalbimo mašinos, vienkartinės sauskelnės, pusfabrikačiai, buteliukai ir t. t. Trumpai tariant, visi tie maži dalykai, kuriuos ekologiška moralė smerkia.