Lietuvos Taryba pradeda veiklą
„Vilnius. Lietuvių Konferencija [...] pabaigė savo posėdžius. Tik tą paskutinę dieną ji sudarė galutinai Lietuvos Tarybos narių sąstatą, kuris yra dabar vokiečių okupacinės valdžios patvirtintas. [...] Baigiant posėdžius buvo iškeltas Lietuvos ženklų ir tautinių spalvų klausimas. Konferencija buvo uždaryta pakeltu, džiaugsmingu ūpu. Beveik visi svarstytieji klausimai buvo nutarti nepaprasta vienybe, galima sakyti, vienu balsu“, – 1917 m. žinių rubrikoje pranešė „Lietuvos aidas“.
Visų pirma, kaip okupacinės valdžios sankcionuotas organas, Lietuvos Taryba pristatė konferencijos sprendimus ir patys Tarybos nariai prisistatė Lietuvos karinės valdžios viršininkui pulkininkui Francui Jozefui Izenburgui-Biršteinui. Pati Lietuvos Taryba formaliai turėjo būti patvirtinta okupacinės valdžios. Susitikimo metu Lietuvos Tarybos vardu daktaras Jonas Basanavičius vokiečių ir lietuvių kalbomis perskaitė laišką, skirtą vyriausiajam Rytų vadui generalfeldmaršalui Bavarijos princui Leopoldui.
„Lietuvos aide“ atspausdintame laiške rašoma:
„Jūsų karališkajai didenybei tariame ačiū, kad šiuo sunkiu karo metu buvo leista lietuvių visuomenės veikėjams iš visų Lietuvos dalių susirinkti senoje savo sostinėje ir pasitarti dėl savo tautos ir jos tėvynės ateities.
Nustojus lietuvių tautai savo valstybinės būties ir nemaža paskui po svetima valdžia prisikentus, rodosi pagaliau atėjęs tas ne vienos kartos lauktasis laikas, kad lietuviai tikisi, įtempę visas savo pajėgas, atstatyti tautiniais pamatais iš nauja Lietuvos valstybę...
Mes prašome Jūsų Karališkosios Didenybės patvirtinti iš visų visuomenės sluoksnių sudarytą krašto Tarybą ir duoti jai teisių, kad jau karo metu galėtų ji rūpintis Lietuvos atstatymu.“
Labai formalų ir nieko iš tikrųjų Lietuvai nežadantį, bendromis frazėmis apsiribojantį Bavarijos princo atsakymą perskaitė F. J. Izenburgas-Biršteinas: „Princas Leopoldas šaukia tam tikslui Lietuvos Tarybą, kuri, Karo Valdžiai vadovaujant, turės svarstyti būsimos Lietuvos valdžios bei ūkio pamatus. Lietuva privalo virsti kultūros šalimi, kurioje visiems jos gyventojams, apsaugojant lietuvių savitumą, yra leista liuosai gyventi bei plėtotis.“
Lietuvių suvažiavimas, puikiai suprasdamas dviprasmę savo padėtį, be kitų dokumentų, mėgindamas iškelti Lietuvos likimo klausimą į tarptautinį lygį, nusiuntė telegramą Šventajam Tėvui: „Mes, iš visų Lietuvos sričių ir įvairių luomų atstovai [...] susirinkę [...] pasitarti dėl dabarties karo vargų ir savo tautos savarankiškos ateities, naudodamiesi šia miela proga pasakyti Jūsų Šventenybei nuoširdų ačiū už paskyrimą dienos karo nuvargintai Lietuvai rinkti aukoms visame katalikiškame pasaulyje ir drauge už tėvišką pasiūlijimą kariaujančioms valstybėms taikos, kurios esame visi ištroškę ir, per kurią tikimės atgauti savo tautos politinių teisių, Jūsų Šventenybei mus galingai užtariant, ir nuolankiausiai meldžiame savo darbams palaiminimo.“
Pagrindinė gaida – tik kartu su Vokietija Lietuva turės ateitį
Apie Lietuvos tarybos sudarymą ir okupacinės valdžios veiksmus ją patvirtinant praneša visi tuo metu Lietuvoje leisti laikraščiai. Okupacinės valdžios laikraštis lietuvių kalba „Dabartis“ straipsnelyje „Įkūrimas Lietuvių Žemės Tarybos“ rašo: „Laisvas susirinkimas 200 su viršum lietuvių, kurie Lietuvoje turi gerą vardą, Vilniuje, Gedimino įsteigtoje Lietuvos sostapilėje, 21 d. šio mėn. išrinko neseniai leistąją vyriausiojo rytų vado lietuvių krašto atstovybę; ji susidaro iš 20 lietuvių įvairių partijų.“
Be oficialaus pranešimo, tame pat straipsnyje spausdinamas, kaip šiandien pasakytume, redaktoriaus žodis, kuriame, be daugelio patetiškų viražų, stipriai girdima okupacinės valdžios pagrindinė gaida – tik kartu su Vokietija Lietuva turės ateitį.
„Rodosi, ūžia Nemuno bei Neries vandens; vėjai šlamščia per piliakalnius aplink Kauną bei Vilnių; per senovės šventvietes Vilniuje, Trakuose ir Kaune. Dievo balsas sveikina Lietuvą: „Lietuva, švinta tau dabar nauja gadynė!“.
Laikas tebėra svarbus ir sunkus. Priešai to dar nemato, kad Vokietija yra Dievo apsaugoje. Karas dar tebeslegia stipria savo ranka. Sunkioje gadynėje Vokietija išpažino, kad Lietuva yra verta pasitikėjimo bendram darbui. Dabar lietuviai galės savo rūpesnius ir norus sulyg ateities paskelbti vokiečių valdžiai per savo tautos vyrus...
Pasitikėjimas tarpe vokiečių ir lietuvių įvykins savitarpinį susipratimą ir tolyn jam duos augti ir stiprėti. Lietuviai pamatys, kame jų globa, ir dabartyje ir ateityje. Tegu Lietuvių žemės tarybos įsteigimas ir veikimas padeda pamatą išskleidimui lietuvių tautos ir žemės gerovės, tegu jis laimingai įvykina tai, kad išaugtų stiprus pasitikėjimas tarpe lietuvių ir vokiečių, kurisai atremtų visokias vėtras.“
Vokiškai leistas „Wilnauer Zeitung“ daug dėmesio skiria pačių Lietuvos Tarybos narių pažymėjimams: „Dvipusį pažymėjimą gražiai atspausdino „Zeitung der 10 Armee“ spaustuvė. Tekstą juosia juodi pakraščiai, meniškai puošti arabeskomis. Viršutiniuose kampuose atspausdinti herbai, kairėje lietuviškas vytis, dešinėje vokiškas Reicho erelis.“
Tačiau svarbiausias konferencijos nutarimas – Lietuvos ateitį ir jos santykius su Vokietija spręs visų Lietuvos gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas. Rugsėjo 23 d. Lietuvos Taryba išsirinko prezidiumą, kurio nariais tapo Antanas Smetona, Steponas Kairys, Ričardas Mironas, Jurgis Šaulys ir Petras Klimas.
Lietuvos padėtis keičiasi
Apie tai, kad Lietuvos padėtis keičiasi ir jos reikalai vis daugiau dėmesio sulaukia tarptautinėje erdvėje, rašo Škotijoje leistas lietuvių laikraštis „Išeivių draugas“. Straipsnelyje „Lietuvai autonomiją“ trumpai, bet tiksliai apibrėžti Lietuvos ateities sprendimo būdai:
„Rusų užrubežinių dalykų ministeris Tereščenko paskelbė, kad Rusija prisirengusi pripažinti Suomijai [...] neprigulmybę, gi Lietuvai plačią autonomiją. Berods, kalbėti apie rusų malonę lig per vėlu; šiandien Lietuvos likimas daugiau priguli nuo vokiečių, neg nuo rusų, nes vokiečiai visą Lietuvą turi savo galėje.
Šiaip ar kitaip, ir rusai, ir vokiečiai prabilo apie Lietuvą, todėl dalykas, jog po karės Lietuva pasijus laisvesnė, neg buvo pirm karės.“
Beveik tuo pat metu, kaip ir Lietuvoje, vyko ir vadinamojo Kuršo, galima sakyti, dabartinės Latvijos, Seimo posėdis (Kuršo Taryba jį išrinko santykiams su Vokietijos okupacine valdžia). Kuršo Seimo nariai, kurių daugumą sudarė vokiečių žemvaldžiai, kur kas lojalesni okupantams ir sieja Kuršo ateitį tik su Vokietija. Seimo kreipimąsi Bavarijos princui pateikia visi laikraščiai.
„Lietuvos aidas“ rugsėjo 28 dienos numeryje praneša: „Pirmą kartą rugsėjo 18 d. susirinkęs Kuršo Seimas savo iškilmingame posėdyje Mintaujos rūmuose... nutarė praplatinti atstovybę ir nusiuntė Bavarijos princui Leopoldui tokį raštą:
Mes, atstovaudami Kuršo gyventojams, meldžiame Jo Didenybės vokiečių kaizerio ir galingosios vokiečių valstybės apsaugos ir gynimo. Visiškai įsitikėdami įteikiame savo likimą Jo Didenybėms ir jo paskirtosios valdžios rankosna. Mes norime kartu su ja jau dabar dirbti atstatant Kuršą. Prašome leisti iš mūsų tarpo iš visų luomų ir užsiėmimų išrinktajai Tarybai kartu darbuotis, atnaujinant istorinį krašto sutvarkymą ir valdymą mūsų mylimos tėvynės gerovei.“
Rusija susiduria su vis didesniais sunkumais
Šiandien, praėjus 100 metų po karo, mums sunku įsivaizduoti, koks baisus dalykas buvo tas Didysis karas, kurį mes įpratę vadinti Pirmuoju pasauliniu karu. Gal skaičiai, paskelbti Bostone leistame lietuvių laikraštyje „Keleivis“ padės geriau įsivaizduoti pasaulinių skerdynių mąstą: „Iš Londono pranešama, kad per vieną savaitę [...] anglų kariuomenė neteko 27 164 kareivių ir oficierių.“
Padėtis Rusijoje yra viso pasaulio dėmesio centre. Badas, skurdas, karo ir Vasario revoliucijos suirutės nustekenta šalis susiduria su vis didesniais sunkumais. Nesėkmės frontuose ir vidaus suirutė kelia nerimą ne tik Rusijos priešams, bet ir jos kariniams sąjungininkams. Rugsėjo pabaigoje vokiečiai sėkmingai puolė Latvijoje ir užėmė Jakobštatą (taip anais laikais buvo vadinama Jūrmala) ir grasino Daugpilio puolimu.
„Išeivių draugas“ rašo: „Gi kuomet vokiečiais užims Dvinską – rusams priseis galvatrukčiais bėgti ant viso fronto nuo Rygos iki Juodųjų jūrių, paliekant Rumuniją vokiečiams. [...] Kaip nežiūrėk – juodos dienos Rusijai.“
Ne tik padėtis frontuose, bet ir vidaus padėtis kelia nuostabą. Apie netvarką galima spręsti iš kelių tame pat laikraštyje paskelbtų faktų:
„Daug žemės likosi tuščios, neapsėtos, dideli dvarai ir gyvenimai paardyti, išplėšti, sudeginti arba apleisti. Daugel kur darbininkai, priraginti agitatorių, metė darbus ir sėmės iš gatavų aruodų, kol neišsėmė. [...] Vėl didžiausias vargas su pristatymu, komunikacija. Trūksta vagonų, tarnų, o už vis labiausiai tvarkos ir parėdko. [...] Neretai viename mieste visokių valgomų dalykų pilnai, kainos labai pigios, o greta už kelių desėtkų varstų kainos nežmogiškos [...] tikras badas. Pairus armija viską dar labiau į betvarkę stumia. Mat kareivis mundyre dabar didesnis ponas visur, neg seniau generolas būdavo. [...] Ant geležinkelių visur prisigrūdę vagonai dezertyrų, kareivių važiuojančių nežinia kur ir kam.“
„Dziennik Wilenski“ pateikia Maskvoje viešėjusio anglo įspūdžius: „Mieste pilna dezertyrų ir kareivių iš fronto, atvykusių čia „pailsėti“. Didžioji dalis gamyklų nedirba. Darbininkai reikalauja tokio atlygio, kad verslininkams gresia bankrotas. Net turtingų žmonių namuose atsisakyta tarnų. [...] Klesti naktinis gyvenimas ir pramogų gausa. Brangymetis neįsivaizduojamas. Ypač aukštos maisto produktų kainos.“
Rusijos ekonominės padėties sunkumas vertė vyriausybę imtis pinigų spausdinimo: „Pranešama, kad naujoji rusų valdžia netrukus išleisianti 2 milijardus rublių popierinių pinigų. Jei taip rusų valdžia padarys, tikriausiai pinigų kaina dar labiau nupuls, nes pinigai remiasi ant aukso, ne ant popierio, net ne ant sidabro ir vario. Kadangi rusai aukso toli gražu negal turėti ant tiek rublių, aišku, popiergaliai bus pigesni už grybus.“
Lietuvoje padėtis buvo nepavydėtina
Dėmesys padėčiai Lietuvoje, aišku, nebuvo toks didelis, bet išeivijos laikraščių žinutės rodo, kad padėtis buvo tikrai nepavydėtina. Bostone leistas socialistų laikraštis „Keleivis“ cituoja Varšuvoje sudarytos komisijos Lietuvos reikalams atsišaukimą:
„Iš visų kraštų, apimtų karės gaisru, Lietuva atsidūrė baisiausiame padėjime, o ypač Vilnius, kuris randasi arti karės fronto ir kur sutraukta daugybė kareivių. [...] Arti dviejų metų Lietuvoj labai sumažėjo javai, nes viskas rekvizuojama priešo armijai, net sėklai skiriami javai, net paskutinė kaimiečio karvė. [...] Duonos porcijos Vilniuje visai sumažintos ir daugiau neduodama jau nei bulvių, nei kruopų, nei miltų. Nėra jau tai badas, bet tiesiog žmonių išmirimas.“
Nepaisant tokios sunkios padėties, okupacinė valdžia toliau kovojo su žmonėmis, kurie bandė atgabenti į Vilnių maisto produktų iš kaimo vietovių. Visų pirma dėl to, kad visa, kas buvo išauginta virš normomis numatyto žmogui kiekio, privalėjo būti pristatyta kariuomenės reikmėms.
„Dziennik Wilenski“ spausdina okupacinės valdžios perspėjimą dėl taip vadinamų „pūdanešių“ – tai yra žmonių, kurie nelegaliais būdais gabendavo maistą iš provincijos į Vilnių: „Vilniečiai ne kartą pažeidė Lietuvos karinės valdžios nutarimus dėl maisto rekvizicijų. [...] Maisto produktų įvežimas iš kaimo vietovių į miestą, ypač taip vadinamų „pūdanešių“, be raštiško valdžios leidimo, kaip ir anksčiau, yra draudžiamas. Asmenys, pažeidę šiuos reikalavimus, bus baudžiami, o atimti maisto produktai bus rekvizuojami be kompensacijos.“
Okupacinė Lietuvos valdžia stengėsi bent minimaliai palaikyti tvarką ir sanitarinę švarą Vilniuje, kur tikra rykšte tapo dizenterija ir šiltinė. Miesto komendantas Paulis net buvo priverstas imtis represinių priemonių. Okupacinės valdžios rupore „Dabartis“ skelbiamas štai toks komendanto įsakas:
„Paskelbimas apie išsiutinėjimą valgančiųjų liaudies virtuvėse.
Sekamosiose savaitėse privalo išsiutinėti kiekvienas, kuris valgo liaudies virtuvėse. Kiekvienas valgantis liaudies virtuvėse asmuo, sau ir saviškiams gaus iš miesto viršininko paraginimą, kad tikrai nustatytu laiku nurodytoje išsiutinėjamoje įstaigoje duotųsi išsiutinėti su visais savo šeimos nariais... Išutinėjimo įstaiga pažymės paraginamajame rašte, jog išutinėjimas yra atliktas kaip reikia. Tas raštas reikia įsidėti ir iki parėdytos dienos, atsiimant valgį, atiduoti liaudies virtuvėje...
Kas tikru laiku nepristatys patikrinimo, jog yra išutinėtas, arba jog liko neišutinėtas ne per savo kaltę, tas iš liaudies virtuvės nebegaus valgio.“
Kitas liūdnas pranešimas iš Vilniaus, „Dziennik Wilenski“ praneša: „Vasaros teatro pastatas Botanikos sode [dabar tai Sereikiškių parko Bernardinų sodas], kur pastaruoju metu veikė vokiečių teatras, artimiausiu metu turi būti nugriautas, o medinės konstrukcijos bus panaudotos kurui. Pastatas neprižiūrimas, nuo Vilnios pusės tvora neseniai varguomenės nugriauta ir sukūrenta. Manome, kad Lenkų meno rėmimo draugija laiku imsis tolesnio pastato naikinimo užkardymo.“
Žinoma, pasaulis nebuvo vien juodomis spalvomis dažytas, jis margas visais laikais – „Keleivio“ žinutė „Nuteisė pabučiuoti vėliavą“ tai tik dar kartą įrodo:
„Niujorke teisėjas Brever nuteisė tūlą Albersą pabučiuoti Amerikos vėliavą, o paskui iškelti ją ir mosuojant sakyti: „Dieve saugok Ameriką ir jos žmones“. Mat tas žmogus, sakoma, buvo tą vėliavą įžeidęs.“
Naujausi komentarai