Poilsiaujančių vilniečių pamėgtoje Balsio ežero pakrantėje šiemet pražydo Lietuvoje retos ir į Raudonąją knygą įrašytos plačialapės klumpaitės, gamtininkų vadinamos lietuviškomis orchidėjomis. Kad atsirastų šie žiedai, gamtininkams teko įdėti nemažai pastangų – ir sudarant klumpaitėms reikalingas specifines augimo sąlygas, ir saugant jas nuo žmonių. Dėl pastarųjų elgesio prireikė ir geležinių tvorų, ir vaizdo kamerų.

Prieš porą metų, kai ant Balsio ežero pakrantės pradėjo dygti aukštos tvoros, gyventojai pasipiktino: „Vėl kas nors vilą pasistatys!“ Netrukus ant tvorų atsirado viską paaiškinantys užrašai: jas renčia Lietuvos gamtos fondo specialistai ir skirtos jos apsaugoti itin retai plačialapės klumpaitės – neįprastos, „pilvotos“ Lietuvos gėlės – populiacijai. Tačiau net ir paaiškinus tvorų statybos priežastį piliečių pyktis neatslūgo: netrukus aplink tvoras reikėjo įrengti vaizdo kameras, o dar vėliau dėl chuliganiško elgesio šioje teritorijoje pradėti du ikiteisminiai tyrimai.

Vis dėlto Aplinkos ministerijos finansuotą projektą vykdę gamtininkai šiandien su pasididžiavimu stebi pirmuosius šios gėlės žiedus. Juos pro gana stambius tvoros „langelius“ gali stebėti ir žmonės – jei čia atkeliaujantiems retos gėlės nors kiek rūpi.

Švietimas nepadeda – prireikė policijos

Vienas iš projekto vykdytojų, Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas Danas Augutis pripažįsta, jog situacija paradoksali: tvoros neatrodo estetiškai ir savotiškai darko gamtos grožį, tačiau vietą, kurią dauguma miestiečių taip mėgsta, tenka saugoti nuo jų pačių.
„Taip, tai blogas būdas, bet jei man pasakysite geresnį – būtinai jį panaudosime. Visuomenės švietimas galbūt veiks 99 proc. žmonių, bet tas likęs 1 proc. čia būtinai apsilankys naktį ir pridarys blogų darbų. Dirbome kartu su regioniniu parku ir su policijos komisariatu, nes šioje vietoje vasaros sezono metu lankosi 10 tūkstančių žmonių per dieną.

Įsivaizduokite – ant to plataus tilto nebūna vietos praeiti, o visos pakrantės – pilnos žmonių. Ir dauguma poilsiautojų yra paaugliai, jaunimas, kai kurie iš jų ne kompotą geria... Na, paskui ir atsiranda įvairių problemų. Manau, kad švietimas šiuo atveju nėra tinkama priemonė“, – sakė gamtininkas.

Gausiai žmonių lankomoje vietoje aptverta 1,5 ha teritorija, o kitoje pakrantės pusėje, kur plyti sunkiai įžengiami brūzgynai, daugiau nei 18 hektarų atitverti tik iš vienos pusės. Iš kitos gėles pakankamai gerai saugo neįžengiamas miškas.

„Mūsų tikslas buvo atkurti gerą augavietės būklę ir rezultatai jau matomi – gėlės žydi. Pernai mes šioje teritorijoje neradome nė vieno žiedo, o parko (Verkių regioninio parko, – red. past.) ekologė rado vieną“, – pasakojo D. Augutis.

Vieta, kur auga rečiausios gėlės, – „gamtiniams reikalams“ atlikti

Plačialapės klumpaitės – tikros lepūnėlės. Joms nepatinka nei pernelyg didelis pavėsis, kurį sukuria tankus miškas, nei pernelyg intensyvi saulės šviesa. Todėl aptvėrus teritoriją nuo žmonių, o kitoje Balsio ežero pusėje – ir nuo šernų, kurie skanauja specifinį prie gėlės šaknų augantį grybą, dar reikėjo iškirsti čia suvešėjusius lazdynus. Jie kirsti pagal vieno gamtininko atrastą būdą – paliekant porą stambesnių stiebų, kad neatželtų labai aukšti ar vešlūs.

„Palikome praėjimą tam, kad neuždengtume laiptų, kuriais naudojasi poilsiautojai. O antra, kad žmonės, kurie nori, galėtų pamatyti tuos augalus. Aptvėrimo tikslas nebuvo tas, kad jų neišskintų – gėlės žydi gal mėnesį per metus, kitu laiku jų niekas nepastebi. Aptvėrę sunaikinome gausybę nelegalių laužaviečių. Žmonės ateidavo čia ilsėtis, atlikti gamtinius reikalus. Taigi sąlygos klumpaitės augimui buvo nepalankios – tiek trypimo, tiek visais kitais požiūriais“, – aiškino D. Augutis.

Jis taip pat atskleidė, jog iš daugiau nei 20-ies šioje teritorijoje pastatytų stendų kas savaitę dingdavo mažiausiai vienas.
„Stendas kainuoja neypatingai daug, bet reikia ateiti ir pastatyti jį iš naujo. Statėme kameras, kad iškart į mobiliuosius telefonus gautume pranešimą, jeigu kažkas kažką judina. Iškart važiuodavome, nors, žinoma, jau po fakto, tačiau, kai turi filmuotą medžiagą, pagal ją gali daug ką išsiaiškinti“, – sakė aplinkosaugininkas.

Apsaugos kameros ir tvora šioje teritorijoje kainavo kelis šimtus tūkstančių litų.

Projekto rezultatais gėrėsis tik ateities kartos

Gamtininkas D. Augutis papasakojo apie gausybę specifinių sąlygų, kurių reikalauja ši reta Lietuvos gėlė, kad suprantančius jos vertę pradžiugintų savo žiedo grožiu.

„Ši teritorija atrodė taip, jog saulės šviesos joje nesimatė. Klumpaitės spraudėsi prie takelių arba prie tų pačių neteisėtų laužaviečių, – pasakojo D. Augutis. – Mes labai atsargiai pašalinome krūmus, žinoma, prieš tai iš anksto susižymėję plačialapės klumpaitės radavietes. Dabar, kaip matote, apšvietimo sąlygos yra daug geresnės. Šiam augalui ir reikia, kad būtų maždaug 50–60 proc. saulės šviesos. Jei gauna per daug saulės šviesos – kitos žolės nustelbia klumpaitę, jei per mažai – vėl blogai. Augalas yra labai lepus. Turbūt todėl ir toks retas.“

Klumpaitei taip pat reikalinga kalkinga dirva. Antra specifinė sąlyga – specialios rūšies grybas. Šios gėlės šaknys nekaupia maisto medžiagų atsargų, jos iš karto sudygę sudaro simbiozę su grybu ir tik tuomet auga.

„Ir trečias niuansas – derėti, kitaip tariant, vesti sėklas, skirtingų autorių teigimu, augalas pradeda septintais arba tryliktais savo gyvenimo metais. Trumpiau tariant, jeigu sąlygos yra geros ir šioje vietoje užsisės klumpaitės, jos daugintis pradės tik po gero penkmečio, jeigu ne dešimtmečio“, – svarstė D. Augutis.

Miške teko prikurti „skylių“

Tiesa, gamtininko teigimu, po penkerių metų lazdynų praretinimo darbus šioje teritorijoje reikėtų pakartoti, tačiau tai galės atlikti patys Verkių regioninio parko specialistai. Jokiu kitu dirbtiniu būdu klumpaičių dauginti negalima – tai įmanoma, tačiau labai sudėtinga dėl minėtos gėlių šaknų simbiozės su specialiu grybu.

„Anoje teritorijoje (kitoje pakrantėje, – red. past.), kurios didžioji dalis yra rezervatinis miškas, klumpaitė dauginasi natūraliai. Ji yra, sakyčiau, tokia miško skylių rūšis. Jei įsivaizduotumėte, kad medžiai kažkurioje vietoje išvirto, žuvo, dar kažkas atsitiko, toje vietoje užsisėja klumpaitės ir pradeda augti.

Tad mūsų tikslas buvo tas skyles palaikyti kuo ilgiau neužaugusias, o ten, kur jų trūksta – suformuoti tokias skyles. Na, darbas toje teritorijoje buvo daug jautresnis, tačiau, jei čia mes matome pavienius augalus, tai ten – šimtai žydinčių klumpaičių“, – sako D. Augutis.

Vietovė prie Balsio ežero, ko gero, yra gausiausia arba antra pagal gausumą plačialapių klumpaičių radavietė Lietuvoje.

„Reikia pabrėžti, kad be šio projekto klumpaitės šioje teritorijoje būtų pasmerktos. Tų kelių kerelių, kurie dabar žydi, pernai, užpernai čia nebuvo. Buvo keli miegantys augaliukai ir, jei teritorija būtų toliau trypiama, jie visi būtų sunykę.

Be to, matome ir nežydinčių augalų, tad tikėtina, kad po metų–dvejų ši augavietė tikrai atgims. Čia yra didžiausias projekto laimėjimas“, – įsitikinęs Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus specialistas, gamtininkas Selemonas Paltanavičius.