Šįvakar Vilniaus rotušėje miestas padėkos dešimčiai labiausiai nusipelniusių vilniečių. Jiems iškilmingai bus įteikti vieni garbingiausių miesto apdovanojimų – Šv. Kristoforo statulėlės. Už pagalbą sostinės šeimoms įvertinta Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė.

Tai jau nebe pirmas N.Dirsienės apdovanojimas. Moters ir jos komandos veikla jau buvo įvertinta „Gerumo žvaigžde“ už nuopelnus socialinės apsaugos ir darbo srityse, už realius darbus ginant smurtą patiriančias moteris N.Dirsienei buvo skirta „Lietuvos metų moters 2010“ nominacija „Nematomas darbas“. Šiemet ji apdovanota atminimo ženklu už nuopelnus Vilniaus savivaldai.

„Aš tiesiog pamąstau: padedi visoms toms šeimoms, tad ir tavo šeima bus laimingesnė, nes aplinka bus saugesnė, ramesnė, geresnė, nuoširdesnė“, – sakė laureatė.

Apie visų žmogiškųjų savybių reikalaujantį darbą, šaunią komandą, didelių rūpesčių turinčias vilniečių šeimas, dalykus, kurie džiugina ir gąsdina, N.Dirsienė papasakojo „Vilniaus dienai“.

– Šiandien jūsų rankose atsidurs vienas garbingiausių miesto apdovanojimų. Ką jums reiškia ši Šv. Kristoforo statulėlė?

– Šį įvertinimą gavau per kolektyvą, darbinę veiklą, patirtį. Pensionui kitąmet jau bus penkiolika metų. Taigi tikriausiai dirbame tinkamai, einama tinkama linkme ir tenkiname bendruomenės poreikius.

Žinote, socialinis darbas yra asmeninis darbas. Šeima, namai yra 24 valandas per parą: nesupranti, kur dirbi, kur gyveni. Gyveni darbu arba dirbi savo gyvenime (juokiasi). Tai labai glaudžiai susieta. Labai dėkoju savo kolektyvui, kad jis leidžia pasiekti tokias profesines aukštumas. Ne tik man, bet ir mums visoms darbuotojoms. Tai yra mūsų visų įvertinimas. Labai dėkoju ir pačiai savivaldybei, kad ji leidžia mums įgyvendinti savo profesines ambicijas. Aišku, stengiamės, kad tos paslaugos pasiteisintų, būtų kokybiškos, efektyvios, atitiktų šeimos poreikius, o ne mūsų galimybes.

– Kalbant apie tas šeimas, kurioms reikalinga pagalba, – kokia yra bendra padėtis Vilniuje?

– Na, pirmiausia turime kalbėti apie demografinę situaciją. Gana sparčiai sensta visuomenė, daug vaikų gimsta šeimose, kuriose nėra vieno iš tėvų. Nerimą kelia tai, kad daug vaikų reikia nustatyti tėvystę, taip pat migracija. Aišku, išvažiuoja darbingi žmonės, kurie gali kurti nacionalinį produktą. Tačiau pagyvenusiems tėvams jie palieka auginti vaikus, o vaikui reikia jaunesnio žmogaus – mamos, tėčio.

Nerimą kelia švietimo klausimas. Manau, kad valstybėje šeima stovi ant keturių kertinių akmenų: teisės, švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos. Švietimas yra konstitucinė teisė mokytis iki šešiolikos metų. Man atrodo, turėtų būti prievolė įgyti pagrindinį dešimties klasių išsilavinimą. Tada gali patekti į profesinio orientavimo, parengimo sistemą, turėti gerą amatą, iš kurio gali pragyventi, ne aukštojo mokslo iš karto siekti. Atradęs save kokioje nors kitoje profesinėje srityje gali studijuoti bakalaurą, magistrą ir pan.

Kita problema – seksualinių santykių daugėja tarp vis jaunesnių asmenų, jie dažniau tampa tėvais, ypač kilę iš socialinės rizikos šeimų. Nerimą kelia tų jaunų šeimų gebėjimas derinti šeimos, mokymosi ir darbo įsipareigojimus. Našlaites kviečiame ateiti pas mus, padėsime visa tai suderinti.

Na, čia švietimo sistema turėtų būti socialiai jautresnė. Žinoma, daug yra gerų institucijų, socialinių darbuotojų, pedagogų, bet iš principo bendroji politika turėtų padėti jaunai šeimai auginti vaiką, o ne atiduoti į laikinąją globą, kol sustiprėsiu, kol nuvažiuosiu į užsienį pinigų užsidirbti ir pan. Ta vaiko globa tampa kaip sanatorija: noriu lankau, noriu nelankau. Vaikas turi jausti, matyti savo mamą, o ne po metų ją išvydęs žiūrėti kaip į svetimą moterį. Šeimoms reikia padėti, o ne jas kontroliuoti.

Džiaugiuosi, kad einame prie valstybinės vaikų globos naikinimo ir ieškome naujų formų saugios vaikų globos.

– Apdovanojimas teikiamas už pagalbą Vilniaus šeimoms. Gal galėtumėte įvardyti, kokios konkrečiai pagalbos joms reikėjo, reikia?

– Vienoms reikėjo padėti susikalbėti, kitiems reikėjo padėti kartu auginti vaikus, kai tėvai nebegyveno santuokoje. Dar kitiems pagalba buvo reikalinga, kai šeimoje buvo smurto. Buvo šeimų, kurios atėjo paprašyti pagalbos, nes neturėjo pinigų vaikui suruošti į mokyklą. Buvo ir tokių, kuriose vienam iš tėvų diagnozuota psichinė negalia ir pan. Kitaip tariant, mes laukiame visų Lietuvos piliečių, teikiame pagalbą ir vyrams, kurie smurtauja, bet nesupranta, kodėl su juo niekas nenori gyventi, ir pan.

– Kokį liūdniausią atvejį, su kuriuo teko susidurti, prisimenate?

– Vienas liūdniausių buvo, kai moteris porą kartų mėgino išeiti, palikti smurtaujantį vyrą, bet jis vis sugebėdavo ją įkalbėti. Galiausiai ji susirgo onkologine liga. Net kai prieš mirtį gulėjo slaugos ligoninėje, vyras sugebėdavo ten ateiti ir viską išdraskyti, išdaužyti. Tai buvo prieš ketverius metus, tais metais ji buvo pirma moteris, kuri iš pensiono išėjo kaip mirusi. Buvo labai didelis sukrėtimas. Visada kviečiu moteris nelaukti, kol liga privers spręsti problemą, būti stipriai, atvirai, pasakyti ir tam žmogui, kad tai, ką jis daro, jums nepatinka ir taip daugiau nebenorite gyventi. Daugelis jų gyvena neva iš meilės. Ne iš meilės, o iš baimės.

– Kur semiatės optimizmo šiems geriems darbams?

– Tikriausiai turiu gerą kolektyvą. Tada visos tos negandos yra nebaisios, mūsų tarnyba dirba visą parą be išeiginių. Padeda, kad galiu savaitgalį laisvai kvėpuoti ir nebijoti skambučių iš darbo, kad kas nors nežinos ką daryti. Padeda puikus bendradarbiavimas su savivaldybe, jos palaikymas. Aišku, sava šeima, vaikai, anūkai.

– Artėja gražiausia metų šventė – šv. Kalėdos. Ko šia proga palinkėtumėte vilniečiams?

– Sutarimo, nuoširdumo, sveikatos, daugiau būti su savais žmonėmis. Galbūt penktadienio vakarais prisėsti ir įvertinti, ką gero per savaitę padarėme, kas nesisekė, ką veiksime per išeigines. Niekad nepamiršti savęs, nes pamiršęs save negali tinkamai rūpintis kitu žmogumi. Ir gerumo bei šypsenų. Šypsokimės vieni kitiems, sėkime gerumą, nes ką duosi, tai ir grįš.